Vytenis Meškauskas, Pranciškus Antanas Janonis
(9, Miško, klasė)
Miško klasę, tada 17-a mokinių, nuo pirmos iki 8-os klasės kūrė, vienijo, vedė į žygius, lydėjo, mokė Egidijus Kabošis. „Mano pirmieji įspūdžiai apie Egidijų, mokiusį mane nuo pirmos klasės – kad tai didelis, stiprus, drą-sus, ištvermingas žmogus. Per pamokas būdavo griežtesnis, per pertraukas mėgdavo pajuokauti. Pamokas Egidijus dėstė įdomiai, buvo viskas aišku“, – prisimena Vytenis. Pranciškui, susipažinusiam su Egidijumi, trečioje klasėje, labiausiai yra įsiminę iš buvimo kartu su šiuo klasės mokytoju bendri žygiai, pajuokavimai ir įdomios pamokos.
Egidijau, mes nežinojome, kad jūs aktorius. O ko iš profesinės srities nežinojome?
Porą metų prieš tapdamas mokytoju buvau programos „Kūrybinės partnerystės“, dabar ji vadinama „Kūrybinės jungtys“, dalyvis, renginių projektų vadovas, fotografas. „Kūrybinių partnerysčių“ programos dalyviai – kūrėjai, mokslininkai, menininkai – visos Lietuvos mokyklose įgyvendindavo pusę metų trunkančius projektus. Dar per tuos porą metų iki mokytojavimo studentus mokiau fotografijos, padėdavau vaikų stovyklose. O dar anksčiau buvo visokių profesinių patirčių, jų dabar nevardinkim.
Kodėl nusprendėte rinktis Valdorfo mokyklą?
Valdorfo mokyklos pasirinkimas dukrai Agotai atrodė natūralus tęstinumas po valdorfo darželio. Kai aš gavau pasiūlymą, buvau pakviestas tapti mokytoju, mano dukra Agota (dabar ji – dešimtokė) jau lankė šios mokyklos pirmą klasę. Būsimoji Žalioji mokykla tuo metu dar buvo Vilniaus Valdorfo mokyklos filialas. Buvo aišku, kad reikia kurti atskirą mokyklą, reikia kažkaip pradėti, nors neaišku, nei kur – kurioj pusėj Vilniaus – ji turėtų būti, nei kokie mokytojai joje mokys. Buvo aišku, kad prieš akis yra daug darbo. Tuo metu buvau pakankamai susipažinęs su iššūkiais, su kuriais susiduria kitos Lietuvos mokyklos, supratau, kad švietimo sistema yra labai inertiška, labai lėta, kad norint ką nors pakeisti, reikia keisti aplink save. Taigi kai netikėtai gavau pasiūlymą, pagalvojau, kad tai yra proga kažką pakeisti ir kad šiai mokyklai būsiu naudingesnis ne kaip tėvas, o kaip mokytojas, darbuotojas, nes dirbsiu pilna koja. Taip ir apsisprendžiau. Tiesą sakant, atrodė, jutau, kad šis pasiūlymas savalaikis, todėl ilgai ir nesvarsčiau
Taigi apsispręsti nebuvo sunku?
Lengva.
Kiek laiko dirbate su vaikais, ką dėstote?
Kalbant apie darbą šioje mokykloje – jūsų, Miško, klasės, mokytoju buvau nuo pirmos iki aštuntos klasės imtinai. Dabar esate devintokai, taigi mokytojas esu devinti metai. Valdorfo mokyklos mokytojo specifika ta, kad mažiausiai iki 6-os klasės jis moko įvairių dalykų. Aš nuo pirmos klasės jus mokiau pasaulio pažinimo, matematikos, dailės, darbų, etikos, fizinio ugdymo. Keičiantis programai, vis atsirasdavo naujų dalykų, tarkim, 7-oje klasėje mokiau chemijos, fizikos. Šį etapą mokykloje baigiau jus, 8-okus, mokydamas istorijos, geografijos, dailės, fizinio ugdymo, taip pat tuo metu dėsčiau ir chemiją septintokams. Dar – teatrą kelioms klasėms. Taigi jeigu reikėtų išvardyti visus visus dalykus, reikėtų gerai pagalvoti. Manau, išvardijau pakankamai.
Ar nesigailite savo pasirinkimo skirti gyvenimą mokymui?
Nesigailiu. Nebuvo taip, kad su mokymu susiejau savo gyvenimą prieš devynerius metus. Iki tol – per tuos dvejus metus su „Kūrybinėmis partnerystėmis“ – mokiau ir mokinius, ir mokytojus, prieš tai – studentus fotografijos, dirbdamas renginių organizatoriumi dirbdavau ir fotografijos teorijos ir praktikos lektoriumi, vedžiau mokymus organizacijoms. Taigi sąsajų su mokymosi procesu turėjau. Ir tai tam tikra prasme nebuvo taip, kad staiga reikėjo pasirinkti, ar būti mokytoju ar kariu, ar vadybininku, nes ugdymas mano gyvenime atsirado tarsi nejučia. Vaikų ir šeimų temoje aš buvau, kai fotografavau. Aš dariau, ką moku, kas buvo pačiam įdomu, kas prasminga. Jei man būtų taip nutikę, kad būtų reikėję rinktis racionaliai, praktiškai svarstant, gal mano gyvenimas dabar atrodytų kitaip. Man patinka tai daryti, stengiuosi tai daryti kuo geriau. Jei kažkas iš to išeina, sakau: „Aa, matai, išėjo,“ Jei neišeina, mokausi.
Kaip prisidėjote prie Vilniaus Valdarfo Žaliosios mokyklos sukūrimo?
Kad galėtumėte įsivaizduoti, kaip atrodė mokykla pačioje kūrimosi pradžioje, sulyginkite. Dabar ji labai didelė, yra 10 klasių. Imkim kiekvieną klasę, kurioje yra apie 25 vaikus, ir priskaičiuokime jų artimuosius – dar apie 50 suaugusiųjų, dar broliai, seserys. Padauginkim iš 10. Didžiulė didžiulė bendruomenė. Tuo metu, kai jūs mokėtės antroje klasėje, bendruomenė buvo labai nedidelė ir viską daryt turėdavo patys mokytojai bei tėvai. Prie visko prisidėti. Visą laiką tie patys ir tie patys. Vardyti gal daug užtruktų, bet esmė ta, kad prisidėjau ir stengiuosi prisidėti kiek tik galiu prie kuo kokybiškesnės mokyklos kūrimo. Tuo metu stengiausi prisidėti prie visų mokyklos kampų laikymo. Ir dabar – kiek galiu, tiek padedu.
Nerijaus Palucko fotografija
Kokių sunkumų kilo kuriant mokyklą?
Mokyklos kūrimas – vieni iššūkiai. Buvo ne taip, kad mes ateinam su mokiniais, o čia viskas paruošta, mūsų laukia, durys atlapotos, grindys pašluotos, šildymas veikia. Ne. Valdorfo mokytojai ir mokyklos starto metu, ir dabar iš tikrųjų dirba sunkiai. Mums reikėjo kurti mokyklą – planuoti, remontuoti, statyti klases, burti bendruomenę, ieškoti išeičių iš keisčiausių situacijų. Tuo pačiu intensyviausias darbas klasėje, kolektyve – su vaikais, su kolegomis, su šeimomis ir su savimi. Iš tikrųjų mokytojavimas, mokyklos kūrimas pirmiausia – darbas su savimi.
Ką manote apie Miško klasę kaip apie asmenis ir kaip apie kolektyvą?
Miško klasė susibūrė ypatingomis aplinkybėmis. Į mokyklą, kuri visiškai nauja, į klasę, kuri bus kažkur gamtoje, pas šviežius mokytojus. Esame lyg suvesti į kryžkelę likimo. Tada, rugsėjo pirmąją, pirmokų buvo 17-a – beje, tiek ir dabar yra Miško klasėje, kai esate devintokai.
Jausmas, kai pagalvoju apie jus, Miško klasę, yra labai šiltas, juk jūsų klasė man yra pirmoji. Ir man atrodo, kad niekados nebus taip, kaip pirmą kartą. Tiek iššūkių nekils kaip pirmą kartą, gal neužsimegs tokio gylio pažintys. Ir kiekvienas iššūkis kartu atvėrė tam tikrų galimybių. Turėkite omenyje, kad su jumis gyventa nuo pirmos iki aštuntos klasės – per tą laiką pasireiškė pačios įvairiausios jūsų pusės. Taigi kartais būdavo sunku, kartais lengva. Per tą laiką pamačiau, kaip vystosi asmenybės. Labai smagu matyti, kokie tapote dideli.
Manau, klasė, jos branduolys – smagūs, atsakingai dirbantys su medžiaga, su savimi ir su kitais jaunuoliai. Jeigu darytumėte viską dar drąsiau, galėtumėte pasiekti dar daugiau. Drąsiau šiuo atveju neįsivaizduokite tipiškai paaugliškai. Pernai, būdami aštuntokais, buvote ištikti kažkokių jums neaiškių paauglystės reikalų. Gal ir dabar tai šiek tiek trukdo eiti pirmyn, bet iš duobės jau lipate. Bus smagu, pamatysite.
Kaip manote, ar jūsų mokiniai daug pasieks gyvenime?
Taip, manau, kad kiekvienas žmogus gyvenime ko nors pasieks. Hmm… Dėl to žodžio „daug“ – kiekvienam daug reiškia skirtingai. Tau, Vyteni, daug yra vieni dalykai, o Pranciškui daug – kiti. Arba tas daug, kokį įsivaizduojate dabar, žinokite, po 5-erių metų, kai studijuosite universitetuose arba kur nors dirbsite, reikš visai ką kita.
Aš tikiu tuo, kad žmonės, išsiugdę laisvi, mąstantys, kūrybiški, atsakingi, smalsūs matys pasaulį pagal savo galimybes ir kiekvienas pasieks daug.
Ar yra jausmas, kad ko nors neįgyvendinote su Miško klase?
Labai daug visko įgyvendinta su Miško klase, neturiu jausmo, kad liko kažkas neįgyvendinta.
Gal šiek tiek gaila, kad ji taip pabyrėjo prieš devintą klasę. Žinia, kad tipiškai aštuntokams pagal amžių – paauglystė – ir nesvarbu, kurioje mokykloje jie būtų – norisi pokyčio, naujos reputacijos, naujos pradžios, nes atrodo, kad ten geriausia, kur jų nėra, o blogiausia ten, kur jie yra. Pamatysit, pamatysit. Mano rekomendacija ateities aštuntokams būtų nesiblaškyti, atsigręžti į save, dirbti su savimi – dekoracijų pakeitimas gali ir nepadėti pabėgti nuo savęs.
Kita vertus, mes ugdome jus mąstančius, laisvus, gebančius pasirinkti, tam tikra prasme neprisirišančius mokinius. Tas neprisirišimas gali reikštis ir šitaip. Kiekvienas nuėjo savo keliu dėl savų priežasčių: vieni – į tas mokyklas, kuriose superdaug dėmesio skiriama mokymosi pasiekimams, kiti – į tos pačios pedagogikos mokyklas, nes buvo įdomu pabandyti ką nors nauja ar buvo patogiau, dar kiti nuėjo į mokyklas pagal gyvenamąją vietą ar pomėgius. Labai džiaugiuosi už tuos, kurie liko, nes stabilumas irgi yra gerai: jūs jau žinote, ko norite, žinote, ko iš jūsų nori mokykla, ir to galite pareikalauti iš savęs, iš mokytojų. Be to, 17 gaus daugiau dėmesio nei 25 klasėje ir tai yra kokybiškiau mokymosi požiūriu.
Koks įsimintiniausias su mūsų klase susijęs įvykis?
Negaliu išskirti, tai tiesiog filmas iš įvairiausių įvykių. Daugiausia visokių pirmų kartų prisimenu. Pavyzdžiui, nueiname pirmą kartą prie upelio, supasi keturios mergaitės ant rąstelio ir pūkšt jau vandeny. Šiaip nueina pirmąkart prie upelio ir įkrenta – net priežodį, pamenate, turėjom, kad pirmąkart nuėjęs prie upelio būtinai sušlampa. Arba kai pirmą kartą suorganizavome klasėje diskoteką. Arba pirmosios kelionės traukiniais. Pirmosios kelionės dviračiais. Pirmasis 100 km pajūriu dviračiais. Liūtis baidarėse. Spektakliai. Neįtikėtinai kokybiški aštuntos klasės projektai. Pokalbiai hamake. Prie laužo. Žygyje laukuose. Tiesiog įsimintiniausių įvykių grandinėlė.
Nerijaus Palucko fotografija
Į kokią mokyklą pats ėjote?
Dabar ji vadinasi Jonavos Jeronimo Ralio gimnazija. Mokykloje buvo trys keturios pararelinės klasės, mokinių – gal apie 1500. Prisimenu, kaip kurį laiką pradinėse klasėse ėjau į antrąją pamainą, vadinasi, mokykla netalpino visų mokinių, aš mokiausi nuo pietų iki vakaro. Maniškė mokykla skyrėsi nuo Valdorfo Žaliosios mokyklos ne tik tuo, kaip dėstomi dalykai. Dabar mes esame mažoje mokykloje, visi vieni kitus pažįsta, mažesnių klasių mokiniai bendrauja su vyresniokais. Ten – eini, trijų aukštų mokykla, ir matai kažkokius dičkius iš labai toli ir jie tau atrodo nepasiekiami.
Kiek įtakos jums turėjo valstybinės mokyklos sistema? Ar jūsų patirtis mokykloje turėjo kažką su jūsų noru prisidėti prie Valdorfo mokyklos įkūrimo?
Man nėra likę ypač blogų atsiminimų iš mokyklos. Klasiokai nuo darželio iki 12 klasės liko klasiokais. Turėjau laisvės išgyventi tobulai chaotišką paauglystę, turėjau bendruomenę, užsiėmimą, idėjas, į kurias galėjau atsiremti, atradau vyresnėse klasėse teatrą. Man daugiau kritiškų atsiminimų apie tai, kas vyksta švietimo sistemoje, yra iš mano suaugusio gyvenimo patirties kitose mokyklose, kolegų, mokinių pasakojimų, liudijimų.
Kaip manote, kaip ši mokykla vystysis toliau? Kaip jūs tame dalyvausite?
Mokykla vystysis iki 12 klasės ir tada bręs toliau. O aš dalyvausiu taip, kaip galėsiu. Kažkada galėtume tęsti didesnes statybas – turėtų atsirasti salės, kurių mums dabar labai trūksta, rimtesnės dirbtuvės, trūkstama infrastruktūra, mažoji kiemo architektūra, takeliai. Reikia tikėtis, kad karo Lietuvoje nebus, ir viskas vyks geriausiu būdu. Vystymąsi stabdytų ir kliūtys dėl prastėjančios bendros ekonominės padėties. Džiugu, kad mokykloje mokinių netrūksta, bendruomenė gausi. Net jei ir pabyra klasės, į tai reikia žiūrėti kaip į sisteminį dalyką. Vilniaus Valdorfo mokyklos, kuri gyvuoja jau daugiau kaip 20 metų, patirtis rodo, kad kol ji neišleido kelių gimnazinių klasių, jautėsi šioks toks pabyrėjimas, bet kai viskas nusistovėjo, viskas susitvarkė. Taigi mes turime kitos mokyklos patirtį ir į ją galime atsiremti.
Manau, bus taip gerai, kaip gali būti. Žalioji mokykla – tai išskirtinė, graži, savita priemiesčio mokykla. Mes esame pripratę, vaikštom čia, šiek tiek jau atbukę nuo aplinkos, paaugliai sakytų – viskas atsibodę. O kai atvažiuoja svečiai, žavisi jos išskirtinumu dėl vietos gamtoje, nuoseklios pedagogikos, gražių pastatų, smagių įrau-dusių laukuose žaidžiančių vaikų, įdomių pamokų, gražių mokytojų ir mokinių santykių. Žinau, žinau, paaugliams dalis to nėra privalumas, bet dėl to jus atvedė į Žaliąją mokyklą tėvai. Paklauskit. Kita vertus, paaugliams jokios mokyklos nepatinka, čia kitas klausimas, kurį patys sau paaugliai ir turi išsiaiškinti.
Ar manote, kad Valdorfo sistema yra geresnė už valstybinę? Kuo? Kaip tai veikia mokinių psichiką?
Atsakymą į šį klausimą grįsčiau ne priešinimo būdu, o galimybės pasirinkti. Valdorfo sistema, valstybinė sistema… Sistemų yra daug, ir valstybinėje sistemoje yra daug kitų sistemų. Net ir Valdorfo mokyklos yra skirtingos – tuo jos ir unikalios. Ir kiekvienas mokyklą renkasi pagal save. Jūsų tėvai turėjo pasirinkimą ir ryžosi. O galėjo šio pasirinkimo ir nebūti tuo metu, kai jums buvo laikas eiti į mokyklą.
Jei tokių Valdorfo mokyklų būtų daug, pavyzdžiui, kaip Švedijoje ar Vokietijoje, tada ją pasirinkti galėtų daugiau tėvų, jaustųsi poveikis didesniam jaunų žmonių, šeimų, bendruomenių kiekiui. Dabar Valdorfo mokykla išskirtinė išskirtinėms pasiryžusioms šeimoms ir tuo – išskirtiniams vaikams, kurie šiuo gyvenimo laikotarpiu atsidūrė būtent čia. Išskirtinė, nes reta – Vilniuje tik trys mokyklos, Lietuvoje – iš viso šešios (palyginkite su apie 900 kitų mokyklų).
Nevertinčiau gerumo ir blogumo kategorijomis, nes visų poreikiai yra skirtingi. Vienam reikia vienų dalykų, kitam – kitų. Ir Miško klasėje yra buvę mokinių, kurie atėjo į antrą klasę iš valstybinės mokyklos, o į trečią vėl grįžo į valstybinę mokyklą, nes, pavyzdžiui, labai labai patiko konkuruoti, lenktyniauti, kiekvieną dieną gauti matematikos namų darbų. Mokinys buvo jutęs šių dalykų skonį, jam jis patiko, ir tai yra gerai, nes kiekvienas esame skirtingas ir mums reikia skirtingų mokyklų. Man atrodo, kad Lietuvoje galėtų būti dar daugiau skirtingų krypčių ir dar daugiau Valdorfo mokyklų.
Esu matęs daug pavyzdžių, kaip vaikai gerai jaučiasi Žaliojoje mokykloje ir kaip atsigauna, kaip gerėja psichinė savijauta.
Kodėl šioje mokykloje yra draudžiama naudotis te-lefonais?
Todėl, kad edukacijoje tai yra naujausias trendas. Juokauju. Ar žinote, kad Prancūzijoje valstybiniu lygiu yra draudžiama visose mokyklose naudotis telefonais? Valdorfo mokyklose technologinės komunikacijos priemonės, tokios kaip telefonas, išmanusis telefonas, yra ribojamos. Tam, kad vaikas ir jaunas suaugęs galėtų susikaupti. Prisiminkite paskaitą „KLIK galia: elgesio kultūra internete“ apie informacines technologijas: nėra iki galo žinoma, kokį poveikį turi šios technologijos. Mes, mokytojai, matome – jeigu kišenėje virpa telefonas (pavyzdžiui, jus pasiekė trumpoji žinutė ar socialinio tinklo pranešimai), jūs negalite susikaupti. Nukreipsite dėmesį nuo pamokos galvodami, kas ką parašė. Jaunesni vaikai geba telefonus ramiai laikyti kuprinėse ir neturi poreikio jais naudotis. Bet vyresnių klasių mokiniai, jautėme, ypač po karantino, yra gerokai labiau prilipę prie išmaniųjų telefonų ir jiems reikia pagalbos atsijungti. Kai kuriems, stebime, pasireiškia gana sunkios priklausomybės formos, nerimas. Dėl to mokytojų kolegija, pasvėrusi, pasitarusi, vieningai nusprendė, kad ir Žaliojoje mokykloje galima būtų pritaikyti tą naujausią edukacijos trendą :-), kartu labai atliepiantį poreikius mokykloje pabūti ramiai, mokytis, bendrauti čia ir dabar.
Turėkite omenyje, kad namuose po mokyklos jūs turite pakankamai laiko šioms priklausomybėms tenkinti, skaitmeninis nusiraminimo čiulptukas jums prieinamas nuolat ir tai yra tėvų atsakomybė. O susirinkę čia galite tenkinti tuos poreikius, kurie atliepia mokyklos ir jūsų pačių su mokykla susijusius tikslus.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas mokyklos laikraštyje Miške #2 (21) / 2023 01 02 /
Visi mokyklos laikraščio numeriai internete: www.zaliojimokykla.lt/laikrastis/