Valdorfui 100

Iš anglų kalbos išvertė Kazimiera Astratovienė

Iki šiol nebuvau didelė rankdarbių mėgėja. Taigi išmokti megzti kojinę rengiantis penktai klasei buvo nemenkas iššūkis. Mezgimas penkiais virbalais, oi oi… Tiesa, vaikai Valdorfo mokykloje pradeda mokytis megzti nuo paprastesnių dalykų – pirmoje klasėje mezga fleitos dėklą ir žaisliuką, trečioje – šaliką, o jau tik paskui, penktoje – kojines ir/arba kepurę. Bet net ir turint gerokai daugiau mezgimo patirties, nei jos turėjau aš rengdamasi penktai klasei, vaikams irgi būna sunku, prireikia daug ištvermės ir kantrybės. O kai kurie pačioje mezgimo pradžioje net sako visai tą patį, ką ir aš sakiau: „Na, argi tai įmanoma?!“ arba „Kiti gal ir gali, bet aš tai šito negaliu.“ Na, ir tai natūralu susidūrus su tokia užduotimi, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik neįveikiama. Betgi koks užplūsta pergalės džiaugsmas, kai supranti, kad ne tik gali šitą užduotį įveikti, bet ir savo rankose (o vėliau – ant kojų) turi to įrodymą! Tikrų tikriausias savo numegztas kojines, kurias gali pačiupinėti, užsimauti ir nusimauti, pasikabinti ant sienos su prierašu: „Aš galiu!“ ar dar kaip nors. Ir tai ne tas pats, kaip išmokti kokį nors abstraktų dalyką, kurį laikai tik galvoje. Šitas, žinoma, irgi smagu. Bet kol kas neteko matyti, kad koks vaikas lakstytų po klasę džiugiai šaukdamas: „Aš parašiau galininke nosinę!“. O štai šūksnių: „Valio, aš užbaigiau kojinę!“ pasiklausyti tikrai teko. Tada ir kilo mintis išversti straipsnį apie tai, kodėl vaikai mezga Valdorfo mokyklose. Juk smalsu, ar ne? Tad gero skaitymo. O paskui – ir mezgimo. Read more