Interviu su Virginija Grigaravičiene ir Tomu Urbanavičiumi, vienais pagrindinių Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos įkūrėjų, pradedu nuo klausimo apie mokyklos, kurią pats lankau jau devinti metai, įkūrimą.
Vilius Stangliūnas (9, Miško, klasė),
Rima Pikelienė
Kaip pats patekau į Vilniaus Valdorfo Žaliąją mokyklą? Mano mama Edita Kuliavaitė yra viena iš Valdorfo pedagogikos Lietuvoje pradininkių, iš jos šia idėja užsikrėtė Virginija. Tai man atrodo viskas aišku, kodėl esu čia. Virginija yra mano krikšto mama. Kurį laiką, iki man suėjo 4-eri metai, mes su mama, sese ir Virginija bei jos sūnumi Edgaru gyvenome Juodenėnuose, Valdorfo bendruomenės sodyboje. Čia dabar vasaromis mama rengia vaikų stovyklas, kuriose savanoriauju. Kai išsikraustėme iš Juodenėnų, 2-oje, 3-ioje klasėse, vasaromis, gyvendavau pas Edgarą Pašilaičiuose, o jis – pas mane. Aš kurdavau idėjas, ir mes abu jas įgyvendindavome. Rinkdavom butelius, pardavinėdavom kaip depozitą. Prašydavom Virginijos už darbus pinigų, pirkdavom kokakolą, žiūrėdavom, ar ką nors laimėdavom. Esam išdaužę alyvų krūmus, išvežę konteinerius nuo Edgaro namų daugiabutyje į kitą kvartalą. Buvo smagu.
Kai jau turėjau eiti į mokyklą, mama atvežė į Bratoniškes. Namas, kuriame bus mokykla, – apleistas, be langų, viskas iš betono, stogas skardinis, aplink – krūmai ir metrinės žolės. Man buvo šokas. Mamos paklausiau: „Mama, tu tikrai nori mane vesti į šitą mokyklą?“ Mama sakė, kad ji tuoj bus įrengta. Ir buvo. Šiek tiek daugiau nei per savaitę. Taigi Virginijos ir Tomo klausiu, kaip viskas prasidėjo? Jie pasakoja, kad Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos užuomazgos prasidėjo nuo to, kai šiek tiek daugiau nei prieš 10 metų Vilniaus Valdorfo mokykla (Viva) rinko pirmokus ir jie turėjo tapti jų mokytojais. „Eiti į pirmą klasę buvo daug norinčiųjų, bet vietų visiems neužteko. Mes atsidūrėme dviprasmiškoje pozicijoje. Jautėme, kad esame atsakingi, kad mūsų užduotis yra atliepti tėvų, laukiančių, kad jų sūnus ar dukra galėtų mokytis Valdorfo mokykloje, poreikius. Kilo klausimas, kur dabar reikės jiems savo vaikus vesti mokytis. Mes turėjome pasakyti: šitie eina, šitie – už brūkšnio. Kai turi savo rankomis padaryti sąrašą, supranti, kad galima ir kitaip, yra kitas būdas, sprendimas“, – pasakoja Tomas. Virginija priduria: „Taigi priėmėme visus, tik paskui ieškojome sprendimo. Mūsų pirmoje klasėje buvo 37 mokiniai, po metų buvo priimtas sprendimas kurti Žaliąjį Vilniaus Valdorfo mokyklos filialą. Buvo surinkta Žalioji klasė, o mūsų klasė padalinta. Dalis mokinių liko Vivoje, dalis išėjo į Žaliąjį filialą. Pusę metų tokios dvi mažos klasės (iš viso 24 vaikai) glaudėsi Sietuvos mokykloje, o po to ieškojo-me patalpų netoli būsimo mokyklos sklypo.“ Daug padėjo būsimos Žaliosios mokyklos šeimos Misikai ir Bratikai, Žaliosios klasės mokytojos Rasa ir Daiva, Guoda, abiejų klasių tėvai, kurie pasitikėjo ir vedė vaikus į besikuriančią mokyklą. Buvo parašyti įstatai, ieškota patalpų. Apsispręsta dėl mokyklos sklypo Skirgiškėse pirkimo. Ūkininkas Rimas, iš kurio pirktas sklypas, geranoriškai laukė, kol bus sutvarkyti dokumentai. Jiems pasakojant, man kyla klausimas – bet juk tai daryti reikia pinigų. Pasiteiravęs Tomo, koks buvo jų turtas, sulaukiu man netikėto, neįprasto atsakymo: ,,Finansiškai nelabai ką turėjome. Pagrindinis turtas buvo mūsų idėja. Matėme, kad ji reikalinga ir žmonėms. Žmonės ir jų tikėjimas mus palaikė. Svarbu paminėti, kad buvo ir Vivos žmonių, kurie palaikė tiek finansiškai, tiek dvasiškai, padėjo susirasti sklypą. Jautėme paramą iš tėvų, mokytojų, būsimų Žaliosios mokyklos mokytojų.“
Nerijaus Palucko fotografija
Negi tikrai viskas klostėsi taip puikiai? Nejaugi nebuvo akimirkų, kai jie buvo kritę į neviltį? Klausiu to Tomo ir Virginijos. „Sklypą jau buvome radę. Tada, 2014-ųjų vasarą, jau buvo suformuota Miško klasė. Viskas sutarta. Derėjomės dėl namo nuomos Skirgiškėse. Rugpjūčio pačioje pabaigoje, likus dviem savaitėms iki rugsėjo pirmosios, atsakė: „Ne, mes nenuomosime jums. Sodininkai neleido.“ Galiausiai Bratoniškėse buvo surastas namas, nebaigtos statybos. Greitos talkos, padedant tėvams. „Per dešimt dienų su mokinių tėvais ir įrengėme namą“, – sako Virginija. Pamenu, kad tada talkoje buvo daug tėvų. Aš irgi buvau, bet važiavau susipažinti su Miško klasės vaikais. Edgarą, Vytenį pažinojau, šį – iš darželio. Dėl to mūsų kompanija susidraugavusi. Prisimenu Domantą, Vėją, Smiltę, Urtę. Aš tada važiavau gerai leisti laiką, taigi Tomą ir Virginiją prašau patikslinti, kokia buvo Valdorfo Žaliosios mokyklos įkūrėjų komanda. „Tėvai. Tėvai, kurie norėjo savo vaikus vestį į būsimą Žaliąją mokyklą. Visi po truputį prisidėjo, ir taip išėjo bendra darbo jėga. Buvo šeimų, kurios labai daug padėjo, vadovo, imdavosi ir darydavo. Antruoju etapu labai didelė jėga buvo iš Miško klasės tėvų ir mokytojų – Egidijaus ir Laimos“, – tvirtina Tomas.
Pirmoje klasėje mūsų buvo 17-a. Klausiu Virginijos, kiek pirmaisiais metais atidarius mokyklą buvo klasių, mokinių? „Pirmuoju etapu, pirmaisiais metais, ją suda-rė apie 25 žmonės. Antruoju etapu, kai buvo persikelta į Skirgiškes, – apie 50 žmonių“, – atsako dabartinė antrokų, Kalno klasės, mokytoja. Dabar Žaliojoje mokykloje yra 250 mokinių ir 40 mokytojų.
Paklausus apie ryškiausius mokyklos kūrimosi istori-jos prisiminimus, Virginija ypatingiausias vardija dvi: „Kai tik išsinuomojome namą Bratoniškėse. Jame tualetų nebuvo, laiptų į antrą aukštą – taip pat. Grindys – betoninės. Ir… namas per savaitę buvo įrengtas taip, kad galima buvo atidaryti mokyklą. Antroji – iš kūrimosi Skirgiškėse etapo: mokykloje nebuvo elektros, ji funkcionavo prijungta prie benzininio generatoriaus. Žiemą jis užsiveda arba ne. Klasė buvo šildoma krosnele.“
Nerijaus Palucko fotografija
Pasak Tomo, svarbiausi mūsų mokyklos gyvavimo etapai yra: kai pradėtas kurti Žaliosios mokyklos filialas; kai klasė buvo padalyta į dvi dalis, kai buvo surinkta nauja klasė, kai atsikraustyta į Skirgiškes, kai buvo nu-pirktas sklypas, kai miesto savivaldybė pratęsė autobuso maršrutą iki Skirgiškių, kai pilnai buvo atsiskirta nuo Vivos, ir ši mokykla tapo Vilniaus Valdorfo Žaliąja mokykla.
Aš pats iš pirmųjų klasių prisimenu labai daug žaidimų. Man patiko. Visa veikla paremta tuo, kad susibendrautume, kad klasė darytų viską vieningai. Iš Tomo ir Virginijos pasakojimų suprantu, kad didelio masto projektus įveikti vienam neįmanoma, jie buvo ne vieni, turėjo palaikymą. O už ką labiausiai Tomas su Virginija jautė atsakomybę? „Atsakingiausia buvo tai, kad tu buvai vienas tų, į kurį žiūrėjo. Nuo tavo reakcijos į už-mojus tikrintasi idėjų realumas. Nuo tavo tikėjimo priklausė ir aplinkinių tikėjimas. Augant mokyklai, atsirado daugiau lyderių, mokytojų, žmonių, kurie perima lyderiavimą. Tai yra smagu“, – pasakoja Tomas.
Klausydamas mokytojų galvoju, kas vedė Tomą ir Virginiją į priekį. Prisimenu vieną iš paskutinių perskai-tytų labiausiai man patikusių knygų – Dale‘o Carnegie „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Šis psi-chologas tikėjo, kad žmogus turi daryti tai, ką mėgsta. Tai vienintelis kelias į sėkmę ir laimę. Laimė yra abstrakti tada, kai nežinai, kas ją teikia. Žinodamas turi idėjas versti veiksmais, taikyti jas praktiškai. Tomas, kurdamas mokyklą, kartu su Virginija, nesistengė dėl garbės, aplodismentų. Jie tai darė ne dėl savo, bet dėl kitų gerovės. Kas juos labiausiai palaikė? „Tikėjimas. Tėvų palaikymas, tėvų tikėjimas. Idėja. Tėvai, nelinkėdami vaikams tokios mokyklos, kurioje mokėsi patys, turėjo viziją sukurti visiškai kitokią mokyklą – tokią, į kurią vaikai norėtų eiti. Palaikė bendrystė, vienas tikslas“, – sako vienas per kitą vieni iš mokyklos įkūrėjų.
Man atrodo, kad ši mokykla iki 8-os klasės tobula: vaikai nespaudžiami moksluose, tu keliauji, eini į žygius. Kai esi mažesnis, smagu eiti mišku. Grūdina. Iš dabartinės, devintoko, perspektyvos žvelgiant – kam to reikės? Mamos pasirinkimo terminas, į kokią aš mokyklą turiu eiti, baigiasi, manau, ties 9 klase. Kai mokymas Valdorfo mokykloje tampa panašesnis į mokymą bendrosiose mokyklose, imi žiūrėti – ką laimiu būdamas čia? Ypač turint omenyje, kad į ją važiuoti sugaišti daug laiko. Man svarbu tai, kad klasė dirba vieningai, per pertraukas yra vieninga, nėra patyčių, kad klasė bendrauja stipriau. Mokytojai yra suinteresuoti mokiniui padėti. Turi suprasti, kad turi mokytis, bet jeigu reikia pagalbos, tu jos tikrai sulauksi. Neseniai kalbėjau su alumnais. Jie tvirtino, kad baigti Valdorfo mokyklą – vienas geriausių dalykų jų gyvenime. Nes čia išmoksti daugiau, ne tik graužti vadovėlius.
Kas Virginijai ir Tomui ši mokykla yra dabar? „Pirminė idėja buvo plėsti Valdorfo mokyklą Vilniuje, Lietuvoje. Eiti link darnos su aplinka, gamta, savimi ir visuomene. Visame pasaulyje kuriamos Valdorfo mo-kyklos, tu tampi šio didelio impulso dar viena spalva“, – sako Tomas.
P.S. Tiems, kam norisi daugiau sužinoti apie tai, kaip buvo kuriama Vilniaus Valdorfo Žalioji mokykla, kaip projektuojami pastatai, kokia Valdorfo pedagogikos esmė, ankstesni interviu su Virginija ir Tomu laikraštyje „Miške“.
- MIŠKE # 1 (13), 201801218 – Pokalbis su Virginija, 3 puslapis. Nuoroda: 20181218_Miske_113.pdf
- MIŠKE # 1 (16), 20190310 – Žaliosios mokyklos ar-chitektūra: ištakos, istorija, detalės , 1 puslapis. Nuoroda: 20190925_Miske_1_16.pdf
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas mokyklos laikraštyje Miške #2 (21) / 2023 01 02 /
Visi mokyklos laikraščio numeriai internete: www.zaliojimokykla.lt/laikrastis/