Kari Frid. Esam narsūs ir drąsūs

Kari Frid – Bergeno (Norvegija) Valdorfo mokyklos mokytoja, gydančioji pedagogė, lektorė valdorfo mokytojų rengimo kursuose ir seminaruose.

Paskaita vyko nuotoliniu būdu, balandžio mėnesį. Pateikiame lietuvišką vertimą.

KARI FRID
Niekada nesu kalbėjusi su prietaisu, tik matydama paveikslėlius – tai man labai nauja. Viskas man nauja. Bet gyvenime mes visą laiką turime mokytis naujų dalykų. Taigi aš pamėginsiu ką nors pasakyti.

Manęs paprašė ką nors pasakyti apie šiandienos situaciją. Dabartinė situacija visame pasaulyje viską keičia ir daro poveikį kiekvienam žmogui, ypač Vakarų pasaulyje. Taigi, visame pasaulyje kalbama apie koroną. Mums sakoma, kad yra iškilęs labai didelis pavojus, vyksta labai sudėtingi ir pavojingi dalykai, ir kalbama taip, tarsi norima apsaugoti žmones nuo mirties. Tai yra pirmasis argumentas: „mes norime apsaugoti žmones, kad jie nemirtų, ir darome dėl to viską, ką galime“. Tai yra pirmas argumentas, kurį išgirstame, ir neįmanoma jam prieštarauti, visi su juo sutinka.

Bet visame pasaulyje žmonės supranta, kad yra dar kažkas, kažkoks giluminis planas. Ir apie šį planą nieko negirdėti. Mes negalime suprasti, kodėl uždaromos ištisos visuomenės, ekonomikos, daug žmonių laikinai netenka darbo (kaip antai turizme), daug veiklų, iš kurių mes uždirbame pinigus, užsidaro. Ir mes negalime to suprasti. Ir aišku, kyla klausimas: kas iš to gauna naudos? Turi būti kažkas, kas viskam vadovauja. Ir iš tokių minčių randasi įvairios sąmokslo teorijos. Beveik visi mano pažįstami, kalbėdami apie koroną, pagalvoja apie tokius sąmokslus. Tačiau ar tai tiesa? Ar iš tikrųjų kažkoks asmuo nusprendė, ką mums daryti, ir gąsdina visus visame pasaulyje. Ar tai tiesa? Na, tai labai užslėpta, ir mes negalime žinoti, kas yra tiesa, o kas ne.

Ir taip pat yra dar vienas reiškinys, su kuriuo susiduriame. Tai visur girdimos melagingos naujienos. Kai aš buvau maža, nebuvo tokio dalyko kaip melagingos naujienos. Kai jūs buvote maži, nebuvo tokio dalyko kaip melagingos naujienos. Žmonės pasikliaudavo tuo, kas sakoma per televiziją ar rašoma laikraščiuose. Mes manėme, kad viskas, kas sakoma, yra tiesa. Vis dėlto vėliau supratome, kad taip nėra. Yra daug žmonių, kurie meluoja apie daugelį, daugelį dalykų. Bet tiesa yra ta, kad mes supratome, jog jie meluoja. Taigi, kas dar vyksta su mumis? Iš tikrųjų negali pasikliauti tuo, kas sakoma, ir tai taip pat labai rimta.

Dar vienas dalykas, kuris vyko pastaruosius trejus metus, – judėjimai prieš taršą. Greta Thunberg ir jaunų žmonių, moksleivių, streikai. Jie nori pasakyti: „Prabuskite, politikai, prabuskite. Nebesekite mums gražių pasakų, tuo pat metu teršdami visą pasaulį.“ Tai taip pat nauja situacija. Ir tada imama mąstyti, kodėl toks užterštas oras? Ar iš tikrųjų būtina jį teršti, naikinti? Kas atsitiks gyvybei žemėje, jei oras pasikeis? Kaip gi ozono skylė virš Šiaurės ašigalio? Kas iš tikrųjų vyksta? Iš kur tas netikrumas, kuris taip pat labai naujas ir gąsdina mus visus ar daugelį mūsų? Bet ne visi pripažįsta, kad bijo. „Ne, aš nebijau“ ir išsišiepia iki ausų. Tam tikras to jausmo, kuris mums visiems kyla, neigimas.

Be abejo, galėčiau nurodyti ir daugiau reiškinių, kurie būdingi šios dienos situacijai. Bet mes klausiame savęs: kas galėtų norėti įbauginti mus? Ar iš tiesų už viso to kas nors slypi? Tačiau atsakydamas į šį klausimą niekas negali žinoti tiesos: galbūt taip ir yra, bet gal ir ne. Mes to nežinome. Mes negalime pasakyti: „O taip, aš supratau. Amerikoje yra žmonių, kurie taip nusprendė.“ Ne, mes negalime taip pasakyti. Bet mes taip pat ir negalime būti tikri. Tai yra vienas iš šiandieninės situacijos aspektų, kad mes nežinome.

Tačiau ką mes žinome… ką aš žinau? Gaja, Žemė Motina, yra gyva būtybė. Ir Motina Žemė turi eterinę gyvybę, eterinę sferą, kuri yra bendra mums visiems. Visi žmonės, kiekvienas savo eteriniu kūnu, gyvena Žemės eteriniame lauke. Ir jei mes būtume pakankamai protingi ir mūsų eteriniai kūnai būtų pakankamai budrūs, tuomet suprastume geriau, kas vyksta Žemės gyvenime. Kalba eina ne tik apie tai, kad nyksta daug rūšių, kad žūsta daug paukščių ir vabzdžių – ne tik apie tai. Juk Motinos Žemės eteriniam pasauliui, taip pat ir kiekvieno iš mūsų eteriniam kūnui, daromas didelis poveikis. Eterinis kūnas yra gyvybės nešėjas. Jo dėka jūsų kūnas yra jūsų, jis yra energinė sistema, kurios dėka jūsų kūnas yra toks, koks yra. Jis yra gyvybinių jėgų, pavidalo ir atminties nešėjas. Tai viena – eterinė – mūsų sielos dalis, kuri yra ypač stipriai paveikiama tada, kai mes bijome.

Turint gebėjimą, galima pamatyti, kad didelis eterinis kūnas susitraukia, sumažėja. Ir jei jūsų angelas kalbėtųsi su jumis (na, kalbėti apie angelus man taip pat įprasta, kaip kalbėti apie bet kokias kitas gyvas būtybes, taigi ir šiandien tai darysiu), jis paklaustų: „Kodėl tu sumažėjai? Kas verčia tave susitraukti?“ – „O, aš nebijau…“ – „Kažkas vyksta su žmonėmis šiomis dienomis, jie tarsi gūžiasi, mažėja.“ Galbūt paklaustumėte: „Ar taip yra visiems, ar tik man ir mano draugams?“, ir angelas garsiai nusijuoktų, nes angelai turi labai gerą humoro jausmą. Tai labai linksmos būtybės. Ir jis atsakytų: „Taip, tu tapai mažesnis. Dabar tu supratai, kad gyvybei gresia pavojus, o tu nieko nedarai, o jūsų pasaulio politikai ir vadovai taip pat nepadeda. Taigi tu turi padėti pats sau. Žmogus yra vienintelė būtybė, galinti padėti sau ir sustiprinti savo energinę sistemą.“

Mes iš tikrųjų gebame auginti, auginti ir auginti savo eterinį kūną, bet taip pat galime ir apleisti savo jėgas. Mes patys nusprendžiame, kokiems mums būti. Tai aš nusprendžiu tapti stipresnė ir didesnė, tai aš nusprendžiu uždegti kosminę savo šviesą ir tapti vienu iš šviesulių. Bet aš galiu ir sumažėti, tapti mažesnė. Tai yra kiekvieno asmens gebėjimas, tai geba kiekvienas žmogus.
Ir mes iš tikrųjų tai suprantame. Mes suprantame, kad esame atsakingi už savo ir savo šeimos eterinį kūną. Mes taip pat gebame auginti vaikus, kurių „aš“ dar nėra prabudęs, ir padėti jiems sustiprinti jų eterinį kūną. Mes turime priemonių. Valdorfo mokyklose tai gerai žinoma, bet mes nekalbame apie tai labai dažnai. Tiesą sakant, kalbame apie tai tik nuo pirmos iki septintos klasės. Kaip pedagogų, mūsų darbas – stiprinti vaiko eterinį kūną (ir daryti tai teisingai). Visa tai jūs gerai žinote. Tačiau mes nemanome, kad stiprinti save ir augti galima ir suaugus. Visi esame girdėję: „Aš jau suaugęs žmogus, aš negaliu smarkiai pakeisti savęs, aš esu toks, koks esu“ ir pan. Sakydamas tokius žodžius žmogus menkina save. Tai tiesa. Mes menkiname save – labai įprasta sakyti, „oi, aš nemoku gražiai dainuoti“ ir daug panašių dalykų. Visos šios mintys, kad esate nepakankamai geras, nepakankamai drąsus, kažko nemokate, sukasi galvoje ir tik žmogus gali taip pasakyti… Bet reikia suprasti, kad taip sumenkinate save. Tai labai įprasta. Mano draugai taip daro, ir aš pati. Mes taip darome, tai būdinga mūsų visuomenei, kur „draudžiama“ būti kokiam nors, „neleidžiama“ būti dideliam, narsiam ir nuostabiam – tokia yra mūsų kultūra. „Aš mažas“, „aš mažesnis už tave“ ir t. t. Tai tik kalbos.

Ką daryti kiekvieną kartą, kai pastebime, kad tai vyksta? Gal turėčiau daugiau pasakyti apie tai, kas rašoma apie mūsų viktimizavimą, bet dabar norėčiau pakalbėti apie tai, kas leidžia kilti eteriniam ir dvasiniam lygiui. Aš ieškojau atsakymo, ką apie tai sako alternatyvių pažiūrų žmonės, ir jie visi sako tą patį: būk, kas esi, pajusk savo vidinę jėgą, atverk širdį, juokis, būk mylintis. Štai – visi tą patį. Ir dar kai kas sako: augink savo gebėjimą jausti dėkingumą, šimtą kartų per dieną pasakyk ačiū. Yra šimtai dalykų, už kuriuos galima padėkoti. Galite prisipildyti dėkingumo.

Šie patarimai leidžia stiprinti save tokį, koks esi, įsisąmoninti tai, praktikuoti dėmesingą įsisąmoninimą, būti tuo, ką vadiname aukštesniuoju Aš, labiau tai įsisąmoninti. Štai tokius patarimus mes visi girdime. Ir sakome: „Na, gerai, gal ir galiu skirti dešimt minučių savo meditacijos laiko, bet kas iš to“, „na, gal ir galiu pajusti dėkingumą, prisipildyti jo“, bet vis tiek šiandien reikia kai ką žinoti. Tai yra jūsų ir Motinos Žemės, Motinos Žemės gyvenimo ir jūsų gyvenimo ryšys. Sąmonėje auginti suvokimą, kad tavo eterinis gyvenimas ir Motinos Žemės gyvenimas yra susiję. Taigi jei tavyje padaugėja šviesos ir meilės, ji ima sklisti ir apšviesti Motinos Žemės eterinį pasaulį.

Gal tai tik teorija, bet štai keletas pavyzdžių. Jei esate labai tamsiame urve ir uždegate žvakelę, urvas nušvis, bet vos tik užpūsite žvakę, urve vėl taps tamsu kaip anksčiau. Žmonių širdyse turima šviesa nėra tokia kaip žvakės šviesa. Kiekvienas žmogus turi gebėjimą jausti meilę, kurią mes vadiname dieviškąja arba besąlygiška. Tai yra jėga, kurią turime savo širdyse.

Be to, mes esame neįtikėtinai protingi. Mes galime uždegti šviesą savo prote, savo smegenyse ir rasti išminties šaltinį. Mylinti šviesa yra išminties šaltinis, su kuriuo gali susisieti kiekvienas žmogus. Ši meilės šviesa, kurią mes skleidžiame, pati savaime gali būti šiek tiek sentimentali. Meilė gali turėti įvairių savybių, bet meilė, kuri sklinda kartu su išmintimi, mūsų randama viduje ir išorėje, meilė, susieta su išmintimi, yra labai geras dalykas. Mes esame tvirtai susiję su išmintimi. Mes esame trinariai. Trys šaltiniai – galva, širdis ir galūnėse pasireiškianti valia. Rudolfas Steineris yra sakęs: mes esame mąstančios, jaučiančios ir ketinančios, valią turinčios būtybės.

Bet taip pat iš kiekvienos šių dalių trykšta trys šaltiniai: iš mąstymo – išminties, iš širdies – meilės, o iš valios – jėgos ir galios. Su šiomis trimis versmėmis reikėtų kasdien susisieti, tarkim, atsibudus pasakyti: aš esu stipri, išmintinga ir mylinti būtybė. Ir kaip tik tokia aš esu. Ir jei mane apninka baimė ir nerimas dėl to, kas vyksta aplink, tuomet reikėtų sustoti ir pasižiūrėti, kas tai yra: o, leisk man į tave pažiūrėti, nesitikėk įpainioti manęs į šias mintis – aš esu ne tokia. Aš galiu kartais jausti baimę kurį laiką – pavyzdžiui, dešimt ar dvylika minučių, bet yra gebėjimas atsieti save nuo to, kas vyksta aplink, ir to, kas tu iš tikrųjų esi.

Norėčiau duoti jums patarimą. Žinau, kad tai skamba labai teoriškai, bet iš tikrųjų, kai mėginame savo mintis ir jausmus sujungti su šiomis trimis svarbiomis versmėmis, mūsų viduje užsidega šviesa, kuri gali nutvieksti ir išorę.
Tačiau to negana. Jūs turbūt girdėjote, kad milijardas žmonių ketina susivienyti ir medituoti meilę ir šviesą, ir aš manau, tai gera mintis prisijungti prie tokios masinės meditacijos ir padaryti, ką galime, kad padidėtų Žemės meilės dažnis, be to, daug žmonių mano, kad tai padės… Ir aš manau, kad tai gali padėti. Tai labai gera mintis.

Dar noriu pasakyti keletą dalykų apie karščiavimą. Žmogus karščiuoja, kai eterinis kūnas priartėja prie fizinio, kai jam kažko reikia iš organizmo. Tuomet žmogus suserga – pasigauna virusą ar pan., mes tai labai gerai žinome, nes sergame kiekvieną žiemą. Kai organizmas sukarščiuoja, kraujo temperatūra taip pat pakyla, ji būna aukštesnė nei 37°. Tada eterinis kūnas gali kitu būdu prieiti prie fizinio, ir sieloje vyksta labai daug dalykų, bet sąmonė dėl karščiavimo yra sulėtėjusi. Karščiuojant organizmas įkaista, tai yra tarsi mūsų sielos ugnis, kuri būna aktyvi, kai mes dėl ko nors esame entuziastingi, kai mes jaučiamės sveiki ir stiprūs, ir įkvėpti. Ši mūsų sielos ugnis žino, kaip prieiti prie kūno. O kai kūnas karščiuoja, o sąmonė yra sulėtėjusi, tuomet tam tikru būdu gyja eterinis kūnas.

Apie tai kalbėdamas Rudolfas Steineris sako, kad karščiavimas yra labai pravartus, kai norime pagydyti sielą ir tapti tokie, kokie esame. O jei patiriate per daug stiprią aplinkos, pavyzdžiui, mokytojų, draugų ar tėvų, įtaką, tuomet karščiuojant išvaloma siela, kuri yra susijusi su tuo, kas esate. Aukštesnioji siela šiandien patiria per daug stiprų baimės poveikį, organizmas reaguoja karščiuodamas ir taip siela išvaloma nuo negatyvumo. Kai Rudolfas Steineris kalba apie tai, nėra lengva suprasti, ką jis turi omenyje, bet kartą pati esu pajutusi šią seką. Nukritus temperatūrai pajutau, kad tie dalykai ir sunkumai, apie kuriuos seniai galvojau, nebėra svarbūs. Mano esybė žengė didelį žingsnį į priekį. Taigi karščiavimas padeda žmonijai žengti žingsnį į priekį. Gali būti, kad tai skamba keistai.

Bet daug kas iš mūsų manome, kad tai, kas vyksta, turi priežastį. Turi būti priežastis, kodėl Žemėje vyksta tai, kas vyksta, kodėl atsirado koronavirusas. Taigi kokia yra dvasinė to priežastis?

Vienas iš mano atsakymų yra toks. Tai yra pagalba žmonijai žengti žingsnį į priekį mūsų sielose, nusiplauti negatyvumą, kuris yra įskiepytas aplinkos. Aplinka (ja aš vadinu viską, kas mus supa: televiziją, žiniasklaidą, mūsų kultūrą) ilgą laiką tempė mus žemyn ir kultūra darė mus vis nejautresnius. Kartu su ekonomika be galo išaugo egoizmas. Norvegijoje mes esame tapę labai egoistiški.
Kuo geresnis gyvenimas, tuo blogiau mes elgiamės su savo vaikais. Daug tėvų nebežino, kaip auklėti vaikus, nes mano, kad jų vaikams geriausia, kai jie „popinami“, kai pašalinami visi sunkumai ir paliekamas tik desertas. Sakoma, kad tai deserto karta arba lepinantys tėvai. Tarsi visai pamirštama, kad reikalingas pasipriešinimas. Pasipriešinimas vaiko gyvenime stiprina jo valią. Labai daug reikėtų pagalvoti apie tai, kaip mes elgiamės su savo vaikais pastaruosius dešimt metų. Ar ne mūsų kultūra padarė mus tokius egoistiškus, tokius nejautrius.

Tačiau tai ne viskas. Labai, labai daug žmonių nėra egoistai, nėra nejautrūs. Bet mūsų kultūroje… aš matau, kad yra tokia sielos nuotaika Europoje, tarsi mums būtų galima naikinti Žemę. Mums galima išgauti visą naftą ir ją sudeginti. Mums galima statyti fabrikus, kurie dūmija ir teršia žemę. Mums tai galima, nes mes esame žmonės, mes esame homo sapiens ir pasaulio valdovai. Taigi mes patys sau leidžiame naikinti daugelį dalykų, o to rezultatas – susilpnėjęs mūsų eterinis kūnas.

Taigi mano mintis yra tokia. Visą pasaulį apimantis karščiavimas, kuris kelia žmonėms baimę, teikia mums puikią galimybę pabusti ir suprasti: ne, mes norime gyventi kitaip, ne, mes spausime politikus priimti sprendimus, kurie palankūs eteriniam gyvenimui, palankūs žaliajai Žemės gyvybei, vabzdžiams ir paukščiams, priimti sprendimus, dėl kurių gamta galėtų išgyti. Manau, kad tai yra viena iš koronos prasmių: galimybė prabusti. Manau, daug kas sako taip, kaip aš. Manau, kad po viso to Žemėje tikrai pakils sielos dažnis, taigi, tai yra geras mūsų įsibaiminimo aspektas. Bet taip pat kai kas sakoma ir apie orą. Oras, kurį mes įkvepiame ir iškvepiame, yra bendras visiems: mes juo dalijamės, mes negalime pasakyti – tai mano dalis, o čia kažkieno kito. Visi šiltakraujai kvėpuojantys gyvūnai dalijasi oru. Taigi, mes tiek ilgai teršėme orą, kad Motina Žemė turi kažką daryti, kad jį išvalytų. Ir mes negalime suprasti, kaip ji tai padarys. Vienas dalykas – tai gaisrai Australijoje, kai degė miškai ir buvo suvartojama tiek oro, žuvo tiek daug gyvūnų, ir vietiniai žmonės buvo taip išsigandę. Aš tikiuosi, kad iš Australijos ateis nauji žmonijos kultūros impulsai.

Taip pat tikiuosi, kad nauja kultūra kils iš mūsų, iš Europos. Šia naują kultūrą yra minėjęs Rudolfas Steineris. Tai yra kultūra, kai aš myliu ne tik save ir savo šeimą, bet kiekvieną. Taip pat mes kuriame naujas visuomenes, kuriose tai yra pastebima. Mes rūpinamės kitais, ir tai yra matoma. Tai ne tik vyksta mūsų širdyje, bet ir yra matoma kultūroje. Tai yra kultūra, kurioje mes žiūrime į kitą, ir jis yra toks pat svarbus kaip aš. Kultūra, kurioje kitas auginamas ir jam leidžiama šviesti. Ne tik aš pats šviečiu, bet ir žiūriu, ką aš galiu padaryti, kad ir kiti šviestų, kaip aš galiu padėti kitam pamatyti, koks jis yra nuostabus. Šioje naujoje kultūroje kitoks visuomeninis gyvenimas. Čia galime pagalvoti, kaip mes, suaugę žmonės, mokyklose, kur esame kartu su vaikais, galėtume pradėti šią naują kultūrą, kur leidžiama kito meilei šviesti, kaip galėtume padėti kiekvienam vaikui pajusti, kad jis yra svarbus, mylimas ir švytintis.
Ar tai įmanoma Valdorfo mokyklose? Taip, tai yra iššūkis, ir mes, aš manau, galime tai padaryti jau kitą dieną po to, kai vėl bus atidarytos mokyklos: pradėti suvokti, kad iš baimės kyla ši nuostabi galia suprasti, kaip kitą žmogų padaryti laimingą. Ką tu gali padaryti laimingą? Ką aš galiu padaryti, kad leisčiau tau pajusti, jog esi svarbus ir nuostabus žmogus? Kaip galiu tai padaryti? Ir jei apie tai šiek tiek pagalvotume, taptume labai išradingi.

Galiu pasakyti, kad Lietuvoje esu tai mačiusi. Esu mačiusi šią naują kultūrą Lietuvoje, esu čia buvusi daug kartų. Ir grįžusi namo sakau: jūs nė nenutuokiate, ką tie žmonės daro Lietuvoje, jie turi tokią nuostabią bendruomenę, jie nebijo vieni kitų, kaip mes Norvegijoje, jie iš tikrųjų mato dalykus, jie yra nuoširdūs, jie jau seniai liovėsi melavę vieni kitiems. Šie žmonės kalba tiesiai, šnekasi su meile vienas kitam, susitikę jie negąsdina vienas kito. Aš norvegams tai pasakoju, nes matau, kad jūs, lietuviai, jau pradėjote diegti šiuos naujus elementus. Man niekada neteko baimintis kalbant su jumis apie angelus ir kitas dvasines būtybes <…> Tai būtybės, kurios saugo mūsų mokyklas, ir jos kyla iš tautos dvasios, ir jūsų šalyje jos daug aktyvesnės. Mano manymu, jūs nuėjote taip toli, nes jūsų tautos dvasia yra kitokia. Taigi skatinčiau jus savo maldose ir meditacijose susisieti su savo tautos dvasia, kuri yra pažengusi daug daugiau žingsnių į priekį tose srityse, apie kurias mes dabar kalbame: buvimo, meilės, išminties ir jėgos. Ir taip yra, nes ši tautos dvasia yra tiek daug kentėjusi, buvo daug kartų engiama ir vėl išsilaisvino. Taigi kiekvieną kartą jūsų istorijoje tautos dvasia pakyla su naujomis jėgomis. Manau, kad kai buvote engiami, kai jus valdė kiti, teko daug kartų, sakykim, karščiuoti, kad būtų galima išskleisti sparnus. Jūsų tautos dvasia niekada neprarado jėgos, o tik tapo dar stipresnė.
O šiandien, kai jūs kylate ir atsiranda problemų dėl į kitas šalis uždarbiauti išvykstančių žmonių, viskas tebėra taip pat. Jei jūs įsižiūrėtumėte į savo tautos dvasią ir rastumėte joje tuos tris šaltinius, apie kuriuos kalbėjau – išmintį, meilę ir jėgą… Įsivaizduokite šią dvasią priešais save ir pakvieskite: „Bendradarbiaukime. Dirbkime kartu. Įkvėpk mus sukurti šią naują visuomenę mūsų mokyklose, mūsų kaimuose, mūsų mieste.“

Kitas žingsnis būtų nuoširdumas, kalbėjimas neteisiant ir susidomėjimas kitu. Nukreipti susidomėjimą nuo savęs į kitą yra egoizmo priešingybė. Sakyčiau, matau tai jūsų žmonėse ir tikrai žinau, kad tai nutiks jūsų šalyje, jūsų mokyklose.
Daug mokytojų mano, kad su vaikais reikia kalbėti apie baimę. Aš manau, verčiau kalbėti apie drąsą, kaip būti narsiam ir drąsiam. „Šiandien aš drąsesnis, nei buvau vakar.“ „Šiandien aš jaučiuosi geriau.“ „Aš geresnis, drąsesnis, stipresnis ir išmintingesnis.“ „Aš priėmiau gerą sprendimą, aš tampu aukščiausia būtybe, kokia esu.“ „Aš tampu tuo, kas iš tikrųjų esu.“ Taigi, sakyčiau, šitaip reikėtų padrąsinti vaikus.
Bet noriu pasakyti dar kai ką. Su jaunesniųjų klasių mokiniais mes taip pat galime žaisti Mykolo žaidimą, bet aš noriu pasiūlyti kurti su jais dainas ir eilėraščius. Pavyzdžiui: Su meile širdyje, / Su meile kelyje / Jaučiu, kad mano gyvenimas – / Meilės daina. / Su šviesa širdyje, / Su šviesa kelyje / Jaučiu, kad mano gyvenimas – / Šviesos daina. Paprasta daina apie širdį, šviesą ir aplinką. Paskatinkite vaikus kurti eilėraščius šia tema ir pritaikyti melodiją. Kai vaikai kuria eilėraščius ir dainas, jų viduje kažkas pabunda. Tai yra tos budinančios vidinės mūsų vietos, kur mes esame kūrybingi ir tampame drąsūs. Labai drąsu atsistoti prieš klasę ir padainuoti: Su meile širdyje, / Su meile kelyje… Bet patarčiau jums paskatinti visas mergaites ir visus berniukus pagal šį eilėraštį, pagal šiuos pamatinius žodžius, sukurti savo dainą.

O kaip gi paguoda? Taip, šiandien paguoda taip pat būtina. Paguoskite vaikus, tegu jie supranta, kad yra saugūs ir matomi. Į paguodą taip pat turėtume žiūrėti rimtai. Jei matome, kad vaikui reikia paguodos (arba jūsų vyrui – daugelis iš mūsų esame vaikai, nors mums jau septyniasdešimt)… Paguosti kitą – nuostabus dalykas.

Paskutines minutes norėčiau skirti pasiūlyti jums vieną pratimą. Šis pratimas susijęs su tuo, apie ką aš kalbėjau, bet kiek konkretesnis. Jūs atsisėdate ir nusiraminate, ir kai esate visiškai ramus, įsivaizduojate savyje šventąjį gralį – taurę, kuri atrodo kaip gralis, t. y. platėja į viršų ir tvirtai stovi. Tai yra auksinė paguodos taurė jumyse. Tada pripildykite šią taurę visko, už ją jaučiatės dėkingas. „Dėkoju, kad gerai girdžiu, kad klausausi paukščių, dėkoju už tai, kad esu stipri, dėkoju už vidinę ugnį.“ Viską, už ką jaučiatės dėkingi, supilkite į tą dėkingumo taurę. Ir kai ji bus sklidina ir matysite, kad jau liejasi per kraštus, išgerkite ją. Tai pratimas, kurį atlikdami mintimis ir širdimi primename sau, kad esame pilni dėkingumo, ir tada jį išgeriame. Tikiuosi, jums patiko šis pratimas.
Kitas žingsnis atliekant šį pratimą – pamatyti žvaigždę savo kaktoje. Ji šviečia ir spindi, ir jūs sakote sau: „Aš esu savo gyvenimo karalius (ar karalienė). Viskas, kas įvyko mano gyvenime, įvyko mano įsakymu. Aš nusprendžiu, kas man atsitinka. Viskas, kas man atsitinka, atsitinka todėl, kad aš įsakiau.“ Ir stenkitės, kad ta žvaigždė šviestų priešais jus. Taigi, matote, jūs nesate auka. Būti auka yra klaidinga mintis. Kad ir kas tai būtų, jūs nesate auka. „Aš esu savo gyvenimo karalius su žvaigžde kaktoje.“ Ir jei iš tikrųjų panorėsite, pajusite karūną ant galvos. „Aš esu savo gyvenimo karalius (karalienė). Viskas, kas man atsitiko, atsitiko todėl, kad aš įsakiau.“
Jei turite vaikų, kurie galėtų atlikti tokius pratimus, pavyzdžiui, pradinukų, tai gera mintis.
Taigi paskaitos laikas baigėsi, dar turime šiek tiek laiko refleksijai, klausimams ar pageidavimams.

Klausimas. Kokias istorijas būtų galima pasakoti vaikams, galbūt mažesniems vaikams, apie narsą?
K. Frid Tikiuosi, jūs pasakojate istorijas savo vaikams, kuriate jas, kad tai, kas vyksta pasakojime, vaikai galėtų „suvirškinti“. Tikrai tikiuosi, kad jūs taip darote savo mokyklose. Tikiuosi, kad kai tik kas nors atsitinka klasėje, išblėsus emocijoms, jūs pasakojate istoriją, kad vaikai galėtų giliau suprasti. Ir šiuo atveju mes galime sukurti puikią istoriją apie veikėją vardu Korona, ne, ne visai taip – apie Koriną. Moterį vardu Korina, kuri stengiasi padėti, bet taip pat daug ką sugadina. Na, tikiuosi, jūs turite puikią vaizduotę sukurti istoriją apie Koriną. Pradinukams galima pasakoti apie tai, kas atsitinka, kai Mėnulis atsiduria priešais Saulę ir pasirodo Korina, ir galima matyti šviesą, kuri šiaip yra nematoma. Tai pasakojimas apie Saulės užtemimą, tai nuostabus reginys…

Kl. Noriu paklausti apie taurę, pasitikslinti, nesupratau.
K. Frid. Įsivaizduojate, kad savyje turite nuostabią auksinę taurę ir pripildote ją dalykų, už kuriuos jaučiatės dėkingi. Savo vaizduotėje matote, kada taurė prisipildo ir ima lietis per kraštus. Tada paimate tą taurę ir išgeriate.
Kl. Vadinasi, į taurę sudedame tai, už ką jaučiamės dėkingi?
K. Frid. Taip. „Ačiū už stiprias kojas, ačiū už sodą, už ateinantį pavasarį, ačiū, kad sėdžiu saulėkaitoje, ačiū už naują švarkelį“ – viską, dėl ko galite pajusti dėkingumą, supilate į taurę, ir ji tampa panaši į versmę. Tada paimate ją su dėkingumu ir išgeriate, ir tai tampa viena su jumis.

Kl. Labai gera Jus girdėti, brangi Kari, ir aš esu labai dėkinga už šią paskaitą. Žinote, kartais mes suprantame visus tuos dalykus, kuriuos Jūs minėjote. Mes žinome, kad turime rūpintis žeme, rūpintis savimi ir mus supančiais žmonėmis, bet taip pat yra labai svarbu tuos dalykus jausti. Jausti juos širdimi ir turėti valios iš tikrųjų daryti tuos dalykus. Ir aš visiškai su jumis sutinku, kad tai yra labai svarbu, ypač šiais laikais. Tačiau aš taip pat pastebiu, kad dauguma žmonių nepasikliauja mūsų ateitimi. Tai irgi yra labai svarbus klausimas. Kaip rasti vidinės galios pasikliauti ateitimi? Ar galėtumėte trumpai ką nors pasakyti apie tai?
K. Frid. Taip, žinoma. Labai smagu, kad užsiminėte apie pasitikėjimą. Manau, pasitikėjimas ateitimi buvo sudaužytas kažkada XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tai yra susiję su atomine bomba. Iki tol, nemanau, kad buvo daug žmonių, kurie bijojo ateities ar ja nepasitikėjo. Šiais laikais gebėjimas pasitikėti yra labai stiprus ir labai užslėptas gebėjimas. Jis gali būti sustiprintas darant asmeninius pratimus arba kuriant dainas vaikams, nes dainavimas visada turi įtakos mąstymui ir kvėpavimui. Tiesą sakant, nėra daug dainų apie pasitikėjimą, todėl reikia kurti savo dainas, o tai gali būti gana sunku. Bet kokiu atveju, dainuojant, kai mes įkvepiame ir iškvepiame, mūsų organizme dedasi daug dalykų. Svarbu dainuoti ritmiškai, tada poveikis būna didžiausias. Tačiau tai galioja vaikams. Mums, suaugusiems, aš turiu kitą pasiūlymą. Žinote tą taurę ties krūtine, kurią pripildome dėkingumo ir išgeriame? Ir ryte, kai atsikeliame kartu su ryto jėgomis ir kylančios saulės jėgomis, mes galime pastiprinti tą „aš tavimi pasitikiu ir pasikliauju“ jausmą. Ir šiuos žodžius mes galime nukreipti į savo aukštesnįjį „Aš“. „Aš pasitikiu savimi.“ „Aš pasikliauju tavimi“ – čia jeigu turime galvoje savo angelą sargą arba savo tautos dvasią, arba savo aukščiausiąją šviesą. Aš irgi turiu savo aukščiausiąją šviesą ir tai yra Kristus. Kai sakau „mano aukščiausioji šviesa“, matau prieš save Kristų. Ir tada aš sau sakau: „Mano aukščiausioji šviesa, aš sujungiau savo idealizmo jėgas su Tavimi. Žinau, kad mano širdyje yra geri ketinimai ir aš savyje turiu kažką kilnaus. Aš sujungsiu savo kilnią širdį su tavimi, mano aukščiausioji šviesa, ir tegul geri dalykai man tenutinka, ir aš žinau, kad tu mane vedi ir aš pasitikiu tavo vedimu“. Tada kurį laiką būnu visiškoje tyloje ir bandau pajusti, kaip tas pasitikėjimas didėja manyje. Ir aš tikrai dažnai pamirštu šitą pasitikėjimą. Per dieną pamirštu daugybę kartų, tačiau ryte labai gerai yra pabandyti sulaikyti tą jausmą bent septynias sekundes. Palaikyti tą „taip, aš tavimi pasikliauju“ jausmą. Tai yra labai geras ryto pratimas.

Kl. Aš turiu klausimą. Čia, Lietuvoje, mes pradėjome mokytis per atstumą. Jau trečią savaitę pamokos vyksta kompiuteriais, nuotoliniu būdu, taip bus mokomasi ir toliau. Dabar vyksta visos įprastos pamokos: matematika, lietuvių ir taip toliau. Kaip mes galėtume parodyti vaikams, kad jie mums rūpi, kaip galėtume jiems suteikti drąsos per kompiuterį?
K. Frid. Tiesą sakant, nelabai žinau, kaip atsakyti į šį klausimą, nes šiais laikais, kai turime laikytis atstumo, mes turime išradinėti naujus dalykus. Mano anūkė šiuo metu irgi taip mokosi ir savaime aišku, kad tos energijos, kuri sklisdavo iš mokytojo į mokinius, visos klasės nuotaikos, kuri būdavo, nebėra. Bet galima bandyti tai sugrąžinti simboliškai. Galėtumėte paprašyti visų mokinių pasiimti kokį nors kristalą, ar bet kokį jiems brangų daiktą, kokį tik turi, ir tiesiog tvirtai laikyti jį rankoje. Jausti tą daiktą savo ranka. Tokiu būdu jie susijungs su tuo daiktu ir jiems bus lengviau galvoti. Paprasčiausias turėjimas kažko, ką mokiniai gali laikyti, galėtų jiems padėti. Manau, šioje situacijoje reikia tiesiog sugalvoti ką nors naujo. Nemanau, kad galiu atsakyti į šį klausimą.

Kl. Kari, šiuo metu, atrodo, labai geras laikas mokyti vaikus namuose. Ypač mažus vaikus. Dabar vaikai negali eiti į mokyklą, ir daugelis tėvų padeda jiems mokytis namuose taip, kaip jiems atrodo geriausia. Tačiau ką jūs galvojate apie vaikų socialinius gebėjimus?
K. Frid. Taip, šita problema pasireiškia visur, visoje Europoje. Ir labiausiai nukenčia tie vaikai, kurie neturi harmoningų tėvų. Jų tėvai lengvai supyksta, dažnai būna nusivylę. Ir vaikams, kurie neturi gerų namų, kartais negali padėti net mokytojai. Aišku, jie gali padėti tiesiog kalbėdami su vaikais, palaikydami jų socialinį gyvenimą. Pavyzdžiui, mano šalyje vaikams yra leidžiama eiti į lauką ir žaisti su kitais vaikais. Iš tikrųjų, manau, kad mums, mokytojams, yra šiek tiek per sunku patarti tokiais klausimais. Aš nežinau, ką sako visuomenė, kaip ji pataria tiems vaikams, kurie neturi gerų, socialių namų, bet, kad ir kaip būtų, dabar tėvams yra puiki galimybė skirti vaikams daugiau dėmesio ir praleisti su jais daugiau laiko. Išmokti susišnekėti. Nes jau daugelį metų kiekvienas turi savo asmeninį prietaisą, į kurį būna nuolatos pasinėrę. Net ir tėvai. Jie būna užsiėmę kažkuo kitu, o ne savo vaikais. Taigi dabar yra puikus metas pabūti su savo vaikais. Tiesiog pažaisti monopolį ar panašiai. Šis socialumo klausimas, kaip jūs ir sakėte, yra labai svarbus, bet aš neturiu daugiau ką pasakyti, nes, kaip jau minėjau, kiekvieno iš mūsų aplinkybės namuose labai skiriasi.

Kl. Ačiū. Ar galėtumėte dar ką nors pasiūlyti tėvams, kurie pavargo nuo buvimo namuose su vaikais? Praėjo jau trys savaitės ir kai kuriems tėvams yra sunku dirbti iš namų ir dar visą laiką prižiūrėti vaikus.
K. Frid. Taip, turiu vieną pasiūlymą. Tai yra tiesiog su šeima važiuoti į mišką. Jeigu yra galimybė, susėsti į mašiną ir važiuoti į mišką. Užsikurti didelį laužą, laipioti po medžius ir bendrauti. Mama su tėčiu gali susirasti didelį medį ir jį apkabinti. Kitaip tariant, susilieti su gamta, pripildyti savo vidų gamtos, patirti tą smagumą laipioti į medžius ir šokinėti per akmenis, ir pajusti fizinį nuovargį. Taip, manau, kad šeimos išvyka į gamtą yra puiki mintis.

Kl.  Labai dėkoju už šią paskaitą. Jūs suteikėte man drąsos ir dabar aš į viską žiūriu naujomis akimis. Kiekvieną dieną į pasaulį, į viską, kas mane supa, pradedu žiūrėti naujomis akimis. Ir ši, iš Jūsų sklindanti galia, man yra labai naudinga. Noriu Jums padėkoti, kad mumyse, lietuviuose, pastebėjote mūsų drąsią sielą, kuri buvo gerokai pažeista, bet vis dar yra gyva. Pastaruoju metu daug galvoju apie mūsų ateitį, kuri yra stipriai susieta su kompiuteriais. Turiu galvoje, kad vaikai dabar daug laiko praleidžia prie kompiuterių, darydami visokias prezentacijas ir kitokius darbus ir dar bent kelias savaites tai tikrai tęsis. Nepaisant to, kažkada ateis laikas, kai vaikai vėl grįš į mokyklą. Taigi, Kari, kaip Jūs manote, ką mes turėtume daryti dabar, galvodami apie tą ateitį, kai reikės pereiti nuo kompiuterių į tikrą gyvenimą, kad tas perėjimas būtų kuo paprastesnis?
K. Frid. Jūs uždavėte labai rimtą ir svarbų klausimą. Dauguma vaikų ir jaunuolių labai lengvai tampa priklausomi nuo kompiuterių. Jie puikiai išmoksta susirašinėti vieni su kitais ir būti virtualioje realybėje, tačiau praranda gebėjimą kalbėtis su kitais žmonėmis. Šie jaunuoliai turi tokias galimybes būti virtualioje realybėje, kokių mano karta negalėtų net įsivaizduoti. Todėl dabar mano ir jūsų kartos ilgisi gamtos. Mes manome, kad tai yra svarbu, o virtualus pasaulis yra nepatikimas ir nieko vertas, bet mes turime su juo susitaikyti, nes jis jau dabar egzistuoja ir dar ilgai egzistuos. Mes turime suprasti, kad pasaulis vis labiau juda link materializmo, ir kad jaunimas taip pat yra varomas to materializmo ir mes negalime nieko dėl to padaryti. Ką mes galime padaryti – tai suteikti jaunuoliams meilės ir šviesos, ir stiprybės, nepaisant to, kad jie yra priklausomi nuo kompiuterių. Ir mums yra labai sunku suprasti, kodėl jie yra tokie, kokie yra, ir kad mes turime juos mylėti, net jeigu jie ir yra nuobodos. Iš tikrųjų šis klausimas mums yra labai svarbus ir net ir dabar aš mielai apie tai pašnekėčiau šiek tiek daugiau. Apie tai, kaip mes, suaugusieji, galime padėti vaikams susigrąžinti savo eterinį kūną. Mat, nors ir sunku pripažinti, bet dabar tai yra rimtas pavojus. Žmonės, kurie yra priklausomi, praranda savo eterinį kūną. Taigi sukurti eterines galias yra labai svarbu. Tikrai labai svarbu. Aš jums siūlau atkreipti dėmesį į Žaliąją mokyklą Lietuvoje. Ten aš pasisėmiau naujų idėjų ir tai yra vieta, kur žmonės labai rimtai žiūrį į eterinį kūną. Mes kada nors tikrai galėtume pakalbėti ir apie sielos kūną, ir apie eterinį kūną, ir apie fizinį kūną, ypač kai virtualus pasaulis tampa toks stiprus. Bet nepraraskime drąsos. Nepamirškite, kad mes esam narsūs ir drąsūs.

Kl. Kari, Jūs kalbėjote apie naują visuomenę, kuri susiformuos, kai visa tai, kas dabar vyksta pasibaigs. Kaip Jūs manote, kaip atrodys ši visuomenė? Kokie bus mūsų gyvenimai, mūsų santykiai su žmonėmis?
K. Frid. Aš labai trumpai pasakysiu apie šią naują visuomenę. Dabar mūsų visuomenė gyvena pagal egoizmą. Naujoji visuomenė negyvens pagal egoizmą. Šioje naujoje visuomenėje mes negalėsime meluoti ir negalėsime smerkti kitų. Į visus žiūrėsime lygiavertiškai. Taip, kaip žiūrėtume į save. Taigi egoizmo nebeliks. Mes išmoksime mylėti kitą ir žiūrėti į jį kaip į brolį. Tačiau šioje visuomenėje pasikeis ir supratimas, kas yra gerai ir kas blogai. Pasikeis mūsų vertybės: kas gerai visiems, bus gerai, kas gerai tik vienam žmogui, bus blogai. Mes ištobulinsime savo astralinį kūną. Nebebus godumo, nebebus pavydo ir visi žemo dažnio judesiai bus pamiršti. Mes tiesiog tapsime geresni. Taigi mūsų vystymasis yra nukreiptas būtent šita linkme. Visuomenė drastiškai pasikeis. Ne visi žiūrės tik kas jam yra geriau ir ką jis gali turėti. Visi pradės labiau dalytis viskuo. Šitaip žmonija vystysis. Aišku, visada bus sunku, kai reikės sulaužyti, panaikinti tą egoizmą, kuris dabar egzistuoja.

E. K. Labai ačiū Jums, Kari.