Adventas (lot. adventus – atėjimas) – susikaupimo, apmąstymų, pasiruošimo Kristaus atėjimui metas, trunkantis beveik mėnesį. Jis prasideda nuo sekmadienio, artimiausio Šv. Andriejaus dienai (lapkričio 30-ajai), ir baigiasi gruodžio 25- ąją, per Kalėdas. Valdorfo mokyklose ir darželiuose Advento pradžią žymi Advento spiralė. Šios šventės metu iš eglių šakų nupinama didžiulė spiralė, o jos viduryje dega žvakė, simbolizuojanti dieviškąją šviesą. Skambant Advento giesmėms kiekvienas vaikas, nešinas žvake, įstatyta į obuolį, nueina tuo eglišakėmis apkaišytu keliu iki šviesos, užsidega nuo jos savo žvakelę, ir pastato ją spiralėje, taip tarsi atrasdamas savo vietą gyvenimo kelyje.
Advento laikotarpiu gamtoje nebelieka bemaž jokių gyvybės apraiškų, užslenka tyla ir tamsa. Tačiau sakoma, kad kaip tik tuomet pati Žemė yra kaip niekad gyva. Pavasarį ir vasarą ji giliai miega ir sapnuoja nuostabų, spalvingą sapną, ir tik rudenį, kai visa ta šniokščianti gyvybės upė nusenka, gėlės nužydi, medžių lapai nubyra, motina Žemė prabunda ir, rengdamasi saulėgrįžai, sutelkia dėmesį gilyn, į savo vidų. Tad Advento spiralė simbolizuoja ėjimą gilyn į Žemės centrą, ten, kur slypi visos gyvybės ištakos.
O juk kaip tik atsigręžti į save, į savo vidų, mus ir skatina visos trys pagrindinės rudens šventės: rugsėjį, per Mykolines, Šventas Mykolas mums įkvėpia drąsos susitikti akis į akį su savo vidiniais drakonais ir juos nugalėti; lapkritį, per Žibintų šventę, Šventas Martynas padeda atrasti mūsų vidinę šviesą ir moko užjausti kitus; na, o gruodį, Advento laiku, Švento Mikalojaus dieną, esame apdovanojami išmintimi ir gebėjimu apmąstyti praėjusių metų įvykius. Šie trys šventieji įkūnija gebėjimus veikti, jausti ir mąstyti, ir veda mus savistabos keliu, neleidžia paklysti tamsoje iki pat Kalėdų, kuomet dienos vėl pamažu pradeda šviesėti.
Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje Švento Mikalojaus diena (gruodžio 6- oji) nėra minima, bet vaikai vis tiek savaip išgyvena šią šventę. Mat Šventas Mikalojus – Kalėdų senelio pirmtakas. Jis taip pat neša dovanas, tačiau ne tokias žemiškas, kaip Kalėdų senelis, o veikiau dvasinės prigimties, pavyzdžiui, išminties, įžvalgos dorybes. Pasaulio Valdorfo mokyklose Švento Mikolajaus dieną vaikai palieka už durų po švarų batą, o kitą rytą jame randa paprastų dovanėlių – vaisių arba riešutų. Na, o Žaliojoje mokykloje Advento laikotarpiu vaikai žaidžia „slaptų draugų“ žaidimą: išsitraukia po lapelį, ant kurio užrašytas kurio nors bendraklasio vardas, ir nuo tos dienos neša savo „slaptam draugui“ dovanas. Jos nebūtinai turi būti materialios, juk geras darbas, siurprizas, pastangos kitą pradžiuginti taip pat yra puiki dovana. Nekantriai laukdami artėjančio Kalėdų stebuklo ir, žinoma, Kalėdų senelio dovanų, šitaip jie vis primena sau ir kitiems, kad draugystė – neįkainojama dovana.
Strapsnis pirmą kartą pasirodė mokyklos laikraštyje Miške >>>
Strapsnio autorė Kazimiera A.