Pažintis su Žaliąja mokykla / LEU laikraštis ŠVIESA nr2

Lietuvos edukologijos universiteto laikraštis ŠVIESA
Nr. 2 (2459) 2016 vasaris–kovas

PAŽINTIS SU ŽALIĄJA MOKYKLA
Rita Makarskaitė-Petkevičienė

7 puslapis: http://www.leu.lt/laikrastis/2016/sviesa_2016.02.pdf ( kopija čia)

Kovo pradžioje pradinio ugdymo pedagogikos studijų programos antro kurso studentės negyvosios gamtos didaktikos paskaitą ir seminarą (dėstytoja doc. dr. R.Makarskaitė-Petkevičienė) iškeitė į pažintį su Žaliąja mokykla. 

Ši mokykla nauja – įkurta 2013 metais, Vilniaus rajone, Bratoniškėse. Žalioji mokykla puoselėja Valdorfo mokyklos idėjas. Mokinių ir mokytojų diena prasideda žygiu į mokyklą. Dviejų kilometrų atstumas, kaip studentės įsitikino, įveikiamas nejučia: vienur vaikai pabėgėja, kitur su draugu palenktyniauja, kur nors sustoja ir pasidomi, kas sniege ar drėgnoje žemėje įspaudė pėdsaką. Pastebėjome, kad vaikus sudomino ir per naktį padidėję lazdyno žirginiai. Keliaudamas vaikų minamais takais per kalvas ir klonius, per pievas ir miškelius, be guminių batų neišsiversi. Tačiau mokykloje dirbantys mokytojai prasitaria,kad jie visada svajoję apie vaikystės poreikius atliepiančią aplinką  – natūralią ir paprastą, nutolusią nuo vartojimo pagundų ir karštligiško tempo. Čia – didelė erdvė ir lėtai einantis laikas, augalai ir gyvūnai, natūralus metų ritmas – ir visa tai ne pasakojimuose ar knygose, bet šalia, aplink Žaliosios mokyklos vaiką.

Matėme, kaip mokytojas Egidijus Kabošis pritupia ir kalbasi su vienu žygio dalyviu. Vaikui kilo klausimų, kitam atsirado problemų. Niekas niekur neskuba. Mokytojas vienam atsako, kitą paguodžia, trečiam sustiprina pasitikėjimą ir vėl visi drauge, su plačia šypsena, keliauja toliau.

Ir taip mokiniai įraudusiais skruostais praveria mokyklos duris, persiauna batus, plaunasi rankas ir skuba pusryčiauti. Studentės taip pat kviečiamos prie stalo. Įveikusioms žygį, košė – tikras skanumynas. Netrukus pradedama ugdomoji veikla. Stebina mokinių nusiteikimas dirbti, susitelkimas. Nereikalingos emocijos paliekamos pakeliui į mokyklą. Mokiniai stoja į ratą, sukalba maldelę, kuri padės palaikyti ramybę ir susikaupimą, palaimingą mokymąsi. Visi drauge dalijasi naujienomis, atlieka ritminius pratimus.

Paskui pradedama pusantros valandos trunkanti pagrindinė pamoka. Valdorfo mokyklose mokomasi 4 savaičių periodais. Per metus vieno dalyko mokomasi kelis ciklus. Paprastai pamoka prasideda ritmine dalimi, per kurią vaikai dainuoja, žaidžia, deklamuoja, atlieka įvairius ritminius pratimus. Ritminė dalis, kaip pastebėjome, išties nuteikia vaikus dirbti. Buvome sužavėtos, kad pradinukai geba atlikti tokius sudėtingus ritminius pratimus. Pagrindinėje pamokoje atliekamos kelios veiklos, dažnai remiamasi kitų dalykų žiniomis, dalykai integruojami. Po pagrindinės pamokos vyksta dailės, muzikos, lietuvių kalbos pamokos.

Studentėms didelį įspūdį paliko tai, kad šioje mokykloje, kaip ir visose Valdorfo mokyklose, mokomasi be vadovėlio. Čia pasitikima mokytoju ir jo ugdomuoju vaidmeniu. Mokiniai patys sau kuria mokinio sąsiuvinius: patys rašo tekstus, patys juos apipavidalina. Reikia pasakyti, kad tai, ką matėme Žaliojoje mokykloje nustebino, ir suteikė vilčių pats mokytojo statusas. Nors mokiniai, kreipdamiesi į mokytojus sako jiems „tu“, bet mokytojams neprireikia kelti balso, vyrauja pagarba grindžiamas bendravimas, paisoma susitarimų, nuolat dėkojama vienas kitam už mažiausią pagalbą ar pastangą. Skirtingai nei valstybinėse mokyklose, čia klasėje moko du mokytojai: mokytojas (vyras) ir mokytoja (moteris). Mokinių klasėse – apie dvidešimt. Kai vienas mokytojas organizuoja mokymosi veiklą, kitas  – teikia pagalbą tiems mokiniams, kuriems kas nors nesiseka, ar jie turi klausimų.

Pasiskirstę poromis po tris, stebėjome veiklas visose mokyklos klasėse. Jose stebino juoda lenta, kaip nostalgiškas mokyklinių metų prisiminimas. Akivaizdu, kad Valdorfo klasėse dar ilgai nebus kompiuterių, multimedijų. Ir suabejoji, ar iš viso jų reikia. Tiek puikių, nuostabių dalykų galima išmokti, patirti, atlikti ir jų neturint. Mes matėme puikius mokytojus: kūrybingus, atsidavusius savo darbui, bendradarbiaujančius, ieškančius, kuriančius. Viena iš jų – LEU studentė Laima Žemaitienė. Ji taip pat baigė pradinio ugdymo pedagogiką, tačiau pabandžiusi mokytojauti valstybinėje mokykloje, rinkosi kitą ugdymą. Laima Žaliosios mokyklos svetainėje prisistato taip: „Gyvenime teko keturis kartus susidurti su klausimu, koks turėtų būti mokytojas. Pirmą kartą tai įvyko pasirenkant pradinio ugdymo studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Antrą kartą – pradedant dirbti vienoje iš Vilniaus mokyklų. Trečią kartą – auginant vaikus ir galvojant, koks turėtų būti jų mokytojas. Ir ketvirtą kartą, kai mano pačios vaikams paūgėjus kelias atvedė į Vilniaus Valdorfo Žaliąją mokyklą. Didžiausia vertybė šioje mokykloje man yra tai, kad čia – bendravimo, mokymo ir mokymosi pradžia yra Širdis. Širdis, kuri augina sparnus ir pakylėja skrydžiui“.

Sviesa
Ritos Makarskaitės-Petkevičienės fotografija

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *