Pokalbis su Peru Albomu, Jernos Sūlviko mokyklos mokytoju.
Originalas iš www.valdorfoiniciatyvos.lt
Mats Ahlberg
BALDER Nr. 3. 2007
Iš švedų kalbos vertė * Elena Kosaitė
Paklausykit:
“Ryšys atsiranda tada, kai mes, suaugusieji, nemanome, kad vaikai yra varginantys ar kelia rūpesčių. Mes dirbame su tais sunkumais, kuriuos patys nešamės per gyvenimą, kitaip šie sunkumai nusės kaip kliūtis tarp mūsų ir vaikų.
Jei sugebėsim susitvarkyti su savo vidiniais konfliktais, kurių mums kyla todėl, kad vaikai paprasčiausiai yra tokie, kokie yra, galbūt mums pavyks išsivaduoti iš noro juos keisti. Tada, tik tada vaikai pagaliau pasijus suprasti.
Mūsų pačių darbas su savimi ir iš to kylantis pasitikėjimu grįstas ryšys su vaikais sukuria saugumą, leidžiantį kiekvienam vaikui augti ir keistis savu tempu ir pagal savo brandą.”
Tai tekstas, kurį kiekvienas mokytojas turėtų užsirašyti ant mažo lapelio ir nešiotis kišenėje. Kiekvienas tėvas. Tekstas, kuris įkvėptų ir primintų. Šias eilutes galite rasti Sūlviko mokyklos prisistatyme, žiūrėkit straipsnio pabaigą. Greta bendravimo meno, mokykla pabrėžia žaidimo ir meno reikšmę mokymui. Sūlviko mokyklos pedagoginė kryptis susiformavo Jernos Valdorfo mokykloje aštuntajame dešimtmetyje, o 1981 m. išsikėlė į Sūlviką. Pastaruoju metu mokykla taip pat organizuoja mokytojų kvalifikacinius mokymus, pradėjo Vokietijoje bemaž prieš dešimtį metų, o 2007 m. Švedijoje pradėti trejų metų kvalifikaciniai kursai šimtui keturiasdešimčiai dalyvių. Mokytojų kvalifikaciniai mokymai pavadinti Intuityviąja Pedagogika, ką šis pavadinimas galėtų reikšti? Klausiame Pero Albomo, jau daugelį metų Sūlviko mokykloje dirbančio muzikos ir dalyko mokytoju.
Kas yra intuityvioji pedagogika?
Peras: Tai, be abejo, pretenzingas pavadinimas. Antroposofui gali atrodyti, kad kalbėti apie intuiciją labai jau pretenzinga (antroposofinis mokymas trečiąją, aukščiausią, žmogaus dvasinės raidos stadiją vadina būtent intuicija). Įprastinėje kalboje šiuo žodžiu vadiname kažką neapibrėžto ir nepažįstamo, kas vis tik gali išvesti teisingu keliu. Savo mokykloje nesistengiame perteikti mokiniams antroposofinio mokymo: per vaizduotę ir įkvėpimą – į intuiciją. Bet mes, aišku, dirbame su tuo, ką dvasingumo mokslai laiko intuicija. Antra vertus, išties mažai dėmesio skiriame kitai pusei, kad žmogus išmoktų veikti instinktyviai nieko tikro nežinodamas.
Vis tik mums atrodo, kad pasirinkome tinkamą žodį, jo nesupranta neteisingai, žmonės nori, kad šis žodis reikštų ką kita, nei kažką migloto, neaiškaus. Mokytojui tai reikštų išsilaisvinimą nuo nerimo ir baimių. Dabar kalbu apie mokytojus, į mūsų kursus atvyksta daugiausia mokytojai. Mokytojai vis labiau stengiasi nepakliūti į spąstus tarp pasiruošimų ir įsivaizdavimo, kaip ir ką daryti. Kylančių reikalavimų ir įsivaizdavimo, kad šiuos reikalavimus galima identifikuoti dar iki jiems kylant. Juk žinai.
Taip.
Tai, kaip didžiulį spaudimą, patiria tikriausiai visi žmonės, maži ir dideli. Iš čia kyla daugybė ligų, išsekimas ir stresas. Visuose šiuose žmonėse slypi lobis, sugebėjimas būti atviriems, troškimas ir noras veikti, kažką daryti. Šios savybės užrakinamos įsivaizdavimų, kad turi įvykti kažkas, ko jie nepažįsta, ypač, jei tai yra kažkas nemalonaus. Juk dažniausiai taip ir būna, ar ne tiesa? Vaikai kelia tiek rūpesčių, gali nutikti tokių dalykų, apie kuriuos aš neturiu patirties, ar jie sugadins visa, kam esu pasiruošęs? Taip mąsto dauguma mokytojų, gal net nesąmoningai; juk tai baisus dalykas.
Mokykla reiškia pertrauką
Štai tokia dilema prasidėjo mūsų mokymai, jie kilo mūsų mokykloje, Sūlvike. Čia mes bent jau stengiamės dirbti ramiai, atsikratę minėtųjų baimių. Pamažu ėmėme susilaukti vis daugiau klausimų, kaip dirbame, ar norėtume surengti kursus.
Pasirodė, kad Sūlviko mokyklos darbu domisi visų pirmiausia kitų šalių Valdorfo sistemos mokytojai ir terapeutai. Prieš devynerius metus pradėjome vesti savaitės trukmės kursus Olandijoje. Po poros metų kursai persikėlė į Vokietiją, o dalyvių skaičius išaugo.
Kai tą vienintelę metų savaitę prisirinko nebeįmanomai daug žmonių, mes pasitarėme su dalyviais ir nusprendėme leisti kursams peraugti į tam tikrus mokymus, ar greičiau antimokymus, nes jie tokie yra. Kaip ir ši mokykla yra mėginimas išstumti mokyklą.
Ką turi omenyje?
Mes, atidariusieji šią mokyklą, buvome skeptiškai nusiteikę savo pačių ir kitų žmonių mokyklinio lavinimo atžvilgiu. Aišku, kad taip paprastai negalima sunaikinti mokyklos, bet juk galima padaryti ką kita, turėti kitokių tikslų? Juk pirminė žodžio “mokykla” reikšmė yra “pertrauka”, kuomet niekas nieko neprivalo. Šia prasme mūsų mokykloje stengiamasi atsikratyti tokios prievartos. Juk žinai, mes turėjome teisę į mokslą, kuri pamažu pavirto pareiga mokytis. Neturtingose šalyse iki šiol kalbama apie teisę į mokslą. Vos tik valstybė tampa labiau civilizuota, ši teisė tampa pareiga. Neabejotina, kad visi nori lankyti mokyklą, bet vos tik žmogus pradeda mokytis, jis jau nebe nori, jis privalo. Visas šitas civilizuotas pasaulis kažkaip susipainiojo, mums sunku augti, tai didžiulė problema.
Iš pat pradžių mes savo mokykloje daug dėmesio skyrėme fiziniam vystymuisi, siekėme, kad vaikai žaistų. Mums atrodė, kad tai kažkaip susiję su sveikata, kad tai sveika. Todėl nepaprastai nudžiugome išgirdę iš savo mokyklos gydytojo, kurio nuomonė mums labai svarbi, kad kuo vaikai ilgiau lanko mūsų mokyklą, tuo jie tampa sveikesni.
Sveikata reiškia daugiau nei gerą savijautą
Mums labai rūpi sveikata. Tik nemanyk, kad šituo noriu įvardyti banalųjį pasakymą “gerai jaustis”. Juk ne visada įmanoma gerai jaustis, net gali būti sveika nesijausti gerai. Atsimeni Štainerio “Misterines dramas”, kai Kapesijus išprotėja ir pasijunta, kiek pamenu, tiesiog pasibaisėtinai. Tuomet jį aplanko jo mokytojas, Benediktas, kuris į Kapesijaus skundus atsiliepia: “Ich finde Euch im Glück” – randu tave laimingą. “Bet man juk taip sunku!” Tris kartus atsiliepia Benediktas: “Ich finde Euch im Glück”.
Paradoksalu, kad sveikata gali slypėti didžiulėje nesveikatoje ir varge. Man asmeniškai labai svarbus šitas klausimas. Vos tik kas nors nori nustumti sveikatą į šalį dėl kažko kito, kažko gilesnio ir geresnio, aš traukiuosi, man tai nepatinka. Kai sveikata dėl kažko aukojama, privalai būti labai atsargus, kad nenutiktų taip, jog tai bus tik saviraiška kitų sąskaita, tam tikras patogumas. Nelengvas klausimas.
Ar gali plačiau paaiškinti, ką pats manai apie sveikatą?
Dar nesu iki galo apsisprendęs, ką manau apie sveikatą. Bet čia ir vėl paradoksas, kad žmogus gali dėti pastangas tuo pačiu metu pripažindamas būtį tokią, kokia ji yra. Kad pripažinimas netrukdo siekio, o siekis netrukdo pripažinti. Šteineris vartojo puikų posakį: “Fliessende Resignation” – tekanti rezignacija [E.K. susitaikymas, visiškas nuolankumas, pasidavimas lemčiai, likimui]. Iš šių žodžių galime nemažai pasimokyti, jie reiškia sąmoningas pastangas, aktyvų “nuolankumą”! Kaip sakiau, sveikata – nelengvas, bet labai svarbus klausimas.
Kai kalbama apie sveikatą, dažnai turima omenyje, kad kūnas turi jaustis gerai, turėti tinkamą KMI [*E.K. Kūno masės indeksą].
Kūnas, aišku, svarbu, bet kalbėdamas apie sveikatą turiu omenyje kai ką daugiau; kūnas, psichika ir aplinka – tai yra vienovė, sveikata negali būti susijusi tik su manimi. Negaliu būti sveikas pasimetusiame pasaulyje, taip neišeina. Kai, pavyzdžiui, vyksta tokie dalykai Birmoje, negaliu būti patenkintas, linksmas ir sotus čia. Tai ligota, nesveika. Jei kenčia žmonės Birmoje, mums rimtai nepasisekė.
Svarbu, kad žmogus matytų aplinkinį pasaulį, nesijaustų nesusijęs. Juk tokia autonomija būtų visiškai negatyvi: jaučiuosi puikiai, nepaisant to, kaip jaučiasi kiti žmonės; tokia filosofija būtų visiškai bevertė.
Krikščionybė turi tobulinti atjautos supratimą
Kodėl vakarų pasaulio kultūroje trūksta tokios atjautos?
Tai budistinis intarpas į krikščionybę, jis dar ne iki galo išplėtotas. Atjauta atsidūrė milžiniškos problemos, susijusios su artimo meile, šešėlyje.
Dabar jau nesupratau.
O taip, krikščionybė atjautą nustumia į šoną, tam istoriškai yra buvę priežasčių. Atjauta nebuvo svarbiausias dalykas, o dabar tokiu tampa.
Politika, pinigai ir pedagogika
Grįžkim prie mokyklos. Šiais laikais pedagoginiame debate dalyvauja politikai, jam vadovauja, remdamiesi savo svajonėmis apie vis efektyvesnį žinių įsisavinimą visuomenės gerovei. Kas tai?
Išties yra baiminamasi ekonominio žlugimo. Stebėtina, kad visa nuėjo taip toli, bet mes gyvename tokioje epochoje, kuri yra ekonomiška iki pat savo pašaknių. Būtų sunku tiesiog iš to išlipti. Turi stengtis kiek įmanydamas. Šiandien viskas matuojama pinigais. Kaip keista, vėliau gali tekti atimti tai, kas neįmanoma… Tai mums įaugę į kraują, esu mėginęs to atsisakyti, bet man nepasisekė. Vos tik iškyla didelių pinigų klausimas, atsiranda neracionalus tikėjimas, kad galiausiai visa pasirodys teisinga, kad bus prieaugis ir tai jau savaime gerai. Bet jei prisimeni, kad tokia situacija primena grandininius laiškus, nuotaika iškart pabjūra.
Kalbėjau su Merete (Merete Lioli, viena iš Sūlviko mokytojų, dalyvaujančia intuityviosios pedagogikos programoje), ji man papasakojo apie keletą pagrindinių sąvokų jūsų darbe.
Vienas iš svarbiausių dalykų yra žaidimas, giliausia ir plačiausia prasme. Regis, jog kūdikis dar nepajėgus žaisti, o suaugę žmonės, rodos, jau nebežaidžia. Bet jei padėtume tam vaikystės žaismingumui prasidėti kūdikystėje? Kas yra žaidimas iki tol, kol mes sugebame jį atskirti? Vėliau – jau kitas klausimas, sakoma, kad darbas geriausiu atveju yra tam tikras ištobulintas žaidimas. Ką daryti, kad darbas netaptų visiškai nebežaismingas? Labai labai svarbu, kad mes, pedagogai, suvoktume žaidimo svarbą gyvenimui. Lygiai taip pat ir tėvai, juk tėvai galų gale taip pat yra pedagogai. Juk matome, kad vaiko pagrindinis užsiėmimas – žaidimas, jis žaidžia, o ne užsiima mokymusi. Kai imu darytis praktiškas, pradedu ieškoti savo veiksmų prasmės, nebenoriu veltui švaistyti laiko, tada turiu susirūpinti, kad nepaversčiau žaidimo kažkuo, kas visiškai jam priešinga ir žaloja. Tai be galo svarbu. Ką gi žmogui reiškia darbas? Kaip aš elgiuosi su mažutėliais vaikeliais, kad neištraukčiau jų iš žaidimo? Ir ką darau, kad noras žaisti išliktų iki pat senatvės?
Iris Juhanson: “Kitokia vaikystė”
Viena iš mūsų bendradarbių yra Iris Juhanson, juk žinai, kas ji tokia?
Taip, ką tik pradėjau skaityti jos knygą “Kitokia vaikystė”. Kaip Iris pateko į Sūlviką?
Iris dirba komunikacijos konsultante, ji garsėja sugebėjimu spręsti sunkias bendravimo problemas įmonėse, mokyklose ir institucijose. Ji yra vadinamoji sveika autistė, tai reiškia, kad tebėra visiškai autistiška, bet elgiasi normaliai, arba sveikai. Iris susidomėjo mūsų mokykla ir pamažu tapo mūsų bendradarbe, dabar ji priklauso intuityviosios pedagogikos programos kolegijai. Iris daug kalba apie pirminį ir antrinį lygmenis. Negaliu į tai leistis, užimtų pernelyg daug laiko, visa ne taip paprasta, kaip atrodo.
Iris teigia, kad mokykla yra antrinio pasaulio elementas. Pats gyvenimas yra pirminis, o infrastruktūra antrinė. Tai nereiškia, kad antrinis pasaulis yra mažiau svarbus, abudu svarbūs, abu gali būti apgailėtini arba puikiai sutvarkyti. Kartais žmonėms atrodo, kad pirminio pasaulio reiškiniai yra visa, kas gera, pats gyvenimas, o antriniam priklauso visa, kas nuo to lieka, visi griaunamieji elementai. Bet taip nėra.
Pirminei būčiai priklauso visi mūsų gyvybiniai poreikiai, o pats svarbiausias galbūt ir yra bendravimas, dalinimasis tarp žmonių.
Kartais žmogus bando pirmiausia susireguliuoti antrinį pasaulį, susitvarkyti jį taip, kad visi būtų patenkinti, kad visa funkcionuotų, būtų nustatytos schemos, išspręsti visi praktiniai klausimai. Toks projektas pasmerktas žlugti. Kaip tik tai matome visame pasaulyje, būties suorganizuoti neįmanoma.
Kodėl?
Kai žmogus jaučiasi pakankamai saugus ir patenkintas, jis užsiimti kitokiais reikalais. Bet jei jis šąla ar trokšta, arba yra įsibaiminęs ar nusiminęs, negali pradėti kalbėti su tokiu žmogum apie Einšteiną ar rodyti gražius paveikslus. Pirminiai poreikiai visada turi būti patenkinti pirmiausia. Jei tai suvoki, antrinis pasaulis gali tapti gražus ir reikšmingas, bet jei į tai nekreipsi dėmesio, gali įsivelti į kovą su milžinu, apie kurį nė nenutuoki. Štai tada ir pasirodo tokie mums gerai pažįstami reiškiniai, kaip stresas ir išsekimas, Iris juos vadina Visuotiniu Nesusipratimu. Pasirodžius Iris mūsų mokykloje tam tikri mūsų darbo aspektai buvo įvardyti, gavo pavadinimus.
Svarbi intuityviosios pedagogikos darbo dalis yra suvokimas, kad saugumo neįmanoma sukurti dirbtinai. Dažnai matai, kaip žmonės iš esmės antrinius reiškinius mėgina paversti pirminiais, egzistenciniais – pinigus, automobilį, mokyklą. Tai klaidinga, mes tik veltui stengiamės, o blogiausiu atveju visiškai išsenkame, tai rimta civilizacijos liga.
Išdrįsti matyti nevertinant
Žinau, kad Iris yra padėjusi išspręsti keletą savitarpio supratimo problemų čia, Jernoje. Kaip ji tai daro?
Kai kam gali atrodyti keista ar nepriimtina, bet negalė gali būti vertinama kaip didelis privalumas. Visą gyvenimą Iris mėgino išmokti gyventi šiame jai neįprastame pasaulyje, ir tebesimoko to kiekvieną dieną. Ji pati turi didžiulę bendravimo negalę, kurią turi įveikti, turi išmokti su ja gyventi, ji tai daro. Mes beveik negalime įsivaizduoti, ką reiškia pažinti protu tokius dalykus, kuriuos mes tik patiriame emocijomis. Iris negali vertinti emocijomis, nes ji neturi ryšio su tuo, ką mes vadiname jausmais ir emocijomis. Jai tai tampa sunkiai įgytomis žiniomis. Antra vertus, bendraudama su žmonėmis, bet pati nesijaudindama, vien tik remdamasi reiškinių ir jausmų pažinimu, Iris kuria visaapimančią ramybę. Įsivyrauja santarvė, žmogus pasijunta saugus. Esu matęs ir girdėjęs, kaip ji kalba apie siaubingus dalykus, tarsi jie visai jos nejaudintų. Jei šitaip su tais žmonėmis mėginčiau kalbėtis aš, žmogus pasijustų labai nejaukiai. Argi ne įdomu?
Šie tavo žodžiai man primena vieną neseniai “Balderyje” cituotą frazę, kuria teigiama, jog aukščiausia inteligencijos forma yra tada, kai žmogus yra pajėgus stebėti nevertindamas to, ką mato.
O taip, visiškai teisingai. Taip Iris ir gyvena. Ji irgi moko, netgi ypač pabrėždama, jog žmogus negali visą laiką visko vertinti. Mūsų nore viską vertinti slypi didžiulis blogis. Aš nekalbu apie vertybių nihilizmą (kuomet nėra svarbi nė viena vertybė), jokiu būdu! Turiu omenyje tokią situaciją, kai žmogus visą laiką vertina, visą laiką vienas dalykas vertinamas kaip geresnis ar blogesnis už kitą. Tai baisi liga, bet įmanoma išmokti su ja tvarkytis.
Po kelerių metų nuo mūsų ir Iris pažinties pradžios nusprendėme rengti minėtuosius intuityviosios pedagogikos mokymus. Ar gal greičiau pavadinčiau juos papildomais mokymais, mes nemėginame konkuruoti su kokiu nors mokytojų ugdymu, greičiau manome, jog mūsų kursai papildo bet kokį išsilavinimą.
Būti žaidime
Aš vedu daug žaidimų, siekiu, kad žmonės pajustų, ką reiškia žaisti. Jie turi likti žaismingi net ir tada, kai prasideda pokalbiai. Galima sakyti, kad bendravimas irgi yra tam tikras žaidimas.
Meretė piešia, jos užsiėmimai vis labiau darosi atvira terapeutine darbo su spalva forma. Meretė yra stipri menininkė ir nemėgina imtis kokios nors terapijos, iš tokios minties ji tik pasijuoktų. Ji sakosi užsiimanti meno ugdymu, spalvos ugdymu ir sugalvoja vis įdomesnių metodų, dėl kurių žmonės vis labiau susiduria su savo ribotumais. Apskritai intuityviosios pedagogikos tikslas yra kuo greičiau padėti žmogui pasiekti savo ribą, kad pamatytų, kas tai per riba, kas per trukdis. Kad pamažu bent jau asmenines ribas būtų galima praplėsti.
Marselis Desaksas nagrinėja temą “Kaip mokytojas dirba pats su savimi?” Jis taip pat veda daug žaidimų ir kalba su dalyviais apie tai, kaip mokytojas elgiasi, būdamas su vaikais, kas darosi jo viduje, kas vyksta su vaikais, kaip tai susiję?
Vokietijoje prie mūsų prisijungia Tomas Petroli, mano mokinys. Jis gerokai daugiau kalba apie praktinį mokyklos darbą, Tomas yra patyręs mokytojas.
Iris grupėse dirbama su įvairiomis krizėmis, su kuriomis susiduria žmonės, kalbama, kas darosi žmogaus viduje ir kaip tai veikia jo santykius su kitais. Tokius pokalbius Iris vadina pirminiais. Pirmaisiais metais aiškinamasi, kas yra egzistencialu ir kas ne, mėgina tai atskirti. Po poros metų pereinama prie tiesioginio bendravimo mokymo. Mes turim viltį (kiek žinau, Iris irgi turi tokią viltį), kad baigę tokius kursus žmonės pabandys bendrauti su žmonėmis, turinčiais bendravimo negalę.
Atrasti namus savo gyvenime
Na, dabar jau šiek tiek žinai, ką veikiam per kursus. Dalis kursų vyksta savaitgaliais, dalis – visą savaitę, sykį per semestrą. Taip dirbame tiek Vokietijoje, tiek trejų metų mokymuose Sūlvike.
Galvoju apie tai, kad padedate žmonėms lokalizuoti jų netobulumą. Juk mano kaip žmogaus ribotumas gali būti atsiradęs dėl įvairių priežasčių. Kažką apie tai sakei pokalbio pradžioje, regis, pavadinai tekančia rezignacija.
Na, taip, beveik, sakiau, tekanti rezignacija.
Kai kurie žmogaus ribotumai yra taip įaugę į kraują, kad replėm neišplėši, o kai kurie išsprūsta, vos tik juos įžvelgi, ar supranti, ką noriu pasakyti?
Žinoma, didžiulis skirtumas matyti savo ribotumus negatyviai, kaip užtvarą. Jie, aišku, yra trukdis, bet žaisdami mes mėginame suvokti net savo ribotumus kaip kažką, su kuo galima komunikuoti, žaisti. Juk komunikacija nėra vien tik tai, kas vyksta tarp tavęs ir manęs, bet ir mūsų viduje nuolatos vyksta intensyvi komunikacija, kitaip neatrastume ryšio vienas su kitu. Mes juk nuolatos susiduriame su įvairiais sunkumais ir net kalbėdamiesi tarpusavyje jų nepamirštame, bet dažniausiai mes juos ištveriame.
[…]
Individualizavimas ir bendrystė
Sykį vienos moters paprašiau, kad ji parašytų apie bendrystę. Tai yra, apie kai ką kita, nei įžymusis Sąjungos valsas ar, dėl Dievo meilės, socialdemokratų variantas. Tada toji moteris atsakė pastebėjusi, jog žmonės baiminasi ateities. Ir kad kažkas pasakęs, jog šio laikmečio stiprus individualizmas yra būtinas, žmogus, kad galėtų atrasti naujos kokybės bendrystę, turi iš pradžių būti visiškai vienas.
Iš priverstinio individualizavimo niekada negausime patenkinamos bendrystės. Kaip gi pavadinti tokią bendrystę? Galbūt autominiu bendrystės kūrimu, savanorišku. Yra skirtumas tarp frazės “drauge stiprūs” ir visiškai autonominio bendrystės pripažinimo. Pastarasis kuria visiškai kitokią kokybę, nei “man reikia mūsų”. Žinai, pirmumas yra bendrystė, tai yra alfa ir omega. Seniausiais laikais baisiausia žmogų galėjusi ištikti bausmė būdavo jo atskyrimas. Arba nesisveikinimas su žmogumi, tai buvo blogiau už mirtį. Svarbiausias klausimas, kokią kokybę suteiksime bendrystei.
Jei jau kalbame apie žaidimą, noriu pasinaudoti proga ir paklausti, ar tiesa, kas apie tave pasakojama. Prieš daugelį metų, septintojo dešimtmečio pabaigoje, Štainerio seminarų pradžioje, Baltojoje salėje vyko koncertas. Joranas Fantas (muzikantas ir Valdorfo mokytojas, šiuo metu Valdorfo federacijos pirmininkas) fortepijonu skambino gražią klasikinę muziką. Keletas vaikų prasmuko į salę ir šen bei ten pašlakstė elnio ragų aliejaus, todėl po salę ėmė pamažu ėmė sklisti neįmanoma smarvė. Klausytojai kiek įmanydami stengėsi neparodyti susierzinimo, kažkas pasirūpino iki galo atidaryti didžiuosius langus. Vakaras buvo šiltas, ir toliau skambėjo muzika. Staiga žvyriuku už lango įgriaudžia didžiulis amerikoniškas automobilis, kabrioletas, o iš jo garsiakalbių dunksi rokas. Automobilyje sėdi tu ir Jorgenas Smitas, žymusis norvegų pedagogas. Jūs sušunkate: “Ei, Joranai, liaukis bambinęs, varom!” Ar kažkaip panašiai. Pakyla baisus šurmulys, vieni susižavėję ima ploti, kiti užverda iš pasipiktinimo. Ar tai tiesa, ar taip buvo?
Taip, taip ir buvo, visų detalių nebeprisimenu. Tik, regis, ten buvo Didrikas Smitas, Jorgeno brolis, ne jis pats.
Bet visa kita taip ir buvo?
Na, dabar jau taip gerai nebeprisimenu, bet, man regis, Joranas žinojo iš anksto, kad mes tą planuojame. Gal tik įsiveržėm labai jau nelaiku, bet gal taip ir turėjo būti… Taip, kažkaip panašiai viskas ir vyko. Man regis, mes netgi turėjome megafoną.
Bet ar jis išėjo, nutraukė koncertą, išvažiavo su jumis?
Tiksliai nebeprisimenu. Regis, susilaukėme ir kažkokių pasekmių, ką ir sakyti, ne viskas buvo taip jau malonu.
Jums ar kitiems?
Nežinau, kai kam buvo labai smagu. Kitiems visiška katastrofa. Juk žinai, kaip visada: vieniems tai buvo išvadavimas, kitiems – tik išdykystė.
Mokykla diskriminuoja žaidimą
Tam tikrus charakterio bruožus ir talentus žmogus atsineša su gimimu kaip kuprinėlėje, ar jie išsivysto vaikystėje? Iš kur atsirado tavo gyvenimo džiaugsmas?
Kiekvienam, kaip tu sakai, būna labai skirtingai. Vieniems žmonėms reikia pagalbos iš aplinkos, kad jiems palengvėtų arba kad jie būtų sužadinti. Kiekvienoje vaikystėje yra šiokio tokio rudimento, kai žaidimas realizuojamas ir įgyvendinamas. Visi vaikai visame pasaulyje žaidžia, tam uždusinti reikia didžiulės prievartos ar ligos. Vėliau prasideda tiek visokiausių kitų dalykų, be kita ko, mokykla, visiškai praradusi pertraukos galią. Mokykla diskriminuoja žaidimą, atima jį, regis, tai yra didžiausia vakarų pasaulio tragedija. Ir tai, kad darbas yra tapęs tokiu rimtu dalyku, kad žmogus užvis labiausiai trokšta išvengti darbo, juk tai katastrofa, supranti. Mes nebežinome, kaip mums elgtis, norėtume išvengti darbo, bet suprantame, kad privalome dirbti, visa autonomija prapuola kaip į kokią skylę. Ne tiek daug yra žmonių, kurie ramiai ir tyliai dirba savo darbą ir didžiuojasi tuo, ką daro. Be to, taip pat baisiai akcentuojamas individualizmas, dėl šios tragedijos žmogus vis labiau ir labiau darosi individualiai sąmoningas.
Mes į savo mokymus nieko primygtinai nekviečiame, bet pas mus lyg iš niekur išdygsta šimtas keturiasdešimt žmonių. O manėm sulaukti kokių dvidešimties. Štai čia ir gali savęs paklausti, ar tik mūsų mokymas neatitinka kokio poreikio. Tie žmonės vis grįžta ir neveikia nieko kito, kaip tik žaidžia ir treniruojasi. Ir tebemano, kad tai svarbu jų gyvenimui ir mokytojo darbui. Tikriausiai vis dėlto patenkinamas kažkoks poreikis, kitaip jie negrįžtų. Be to, mūsų kursai dar ir šiek tiek kainuoja, ne paskutinius marškinius, bet vis šį tą.
Ar atvyksta žmonių ir iš paprastų mokyklų?
Taip, keletas, bet daugiausia, aišku, valdorfo mokytojai. Įdomu tai, kad septyniasdešimt dalyvių atvyksta iš Rytų Europos, Estijos ir Lietuvos.
Prieš atsisveikinant Peras papasakoja keletą istorijų, jis yra nuostabus pasakotojas. Viena istorija – apie plačiagerklę dykumų žiurkę, kita – apie mikčiojantį grafą, kuris vis klausinėjo, kada važiuos traukinys į Kneredą. O štai viena istorija apie Augustą:
“Augustas gulėjo mirties patale, kunigas kiekvieną dieną vis užsukdavo pažiūrėti, ar jis dar gyvas. Augustas jau vos bekvėpavo, jis džiaugdavosi kunigo vizitais. Ant jo naktinio stalelio stovėjo degtinės butelis.
-Augustai, Augustai, – subarė kunigas, – ar tai tavo paskutinė paguoda?
-Ne, kunige, – silpnai atsiliepė Augustas, – spintelėje turiu dar vieną!”
Pavasario auka ir lūpinė armonikėlė Bosnijoje
Dabar matau. Peras man primena Bertilį Eriksoną, vaisių augintoją iš Ekerio. Bertilis sykį pasakojo, kaip jis, būdamas mažas, dažnai sėdėdavo močiutei ant kelių supamojoje kėdėje ir klausydavosi radijo stoties P2 leidžiamos klasikinės muzikos. Taip jis išmoko visų Stokholmo bažnyčių vargonininkų pavardes, sužinojo, kaip jie skambina, ką kuria. Visa tai Bertilis prisiminė, jis klausydavosi muzikos šiltai ir įdėmiai stebėdamas žmones.
-Taip, argi ne įdomu? Aš sėdėdavau ant kelių savo seneliui, jis buvo tikras juokdarys. Pasakodavo pasakas, tai yra, tik vieną ar dvi, daugiau nemokėjo. Bet šias pasakodavo nuolatos, be galo oriai. Mano mama yra pasakojusi, kad jei kas nors paleisdavo groti gramofoną, visus tildydavau ir sukdavausi kambaryje pagal muziką.
Kada pajutai polinkį muzikai?
Būdamas vaikas labai mėgau klausytis muzikos, tada ją girdėjau kitaip, nei kai suaugau ir ėmiau suprasti. Sykį klausydamas Stravinskio pamačiau natas, supratau, ką klausau, ir pajutau, kaip kažkas užgeso. Jei kada išgirsi Stravinskio “Pavasario auką”, atkreipk dėmesį į pradžią, ten pasigirsta keletas keistų fagotų šūksnių (Peras juos pakartoja). Aukštas besiskundžiantis skambesys, tarsi saksofonas ar paukštis. Kai pradėjau mokytis ir pamačiau, kas tai yra, partitūrą, kai tai, ką girdžiu, susijungė su tuo, ką žinau, tai buvo tarsi nuopuolis. Tada to nesupratau. Bet vėliau suvokiau, kad nusileido uždanga, daugiau nebegirdėjau, bet žinojau: aukšti fagotos tonai.
Neturėdamas žinių neparašysi tokių tonų, kokie man, nežinančiam, skambėjo taip nesuvokiamai jaudinamai ir elementariai. Ir vis tik. Ar Stravinskis žinojo? Ar tik aš taip jaučiausi tą sykį? Ar yra koks skirtumas? Meno dilema ir sąmonės jautrumas yra svarbūs klausimai. Kai keliauji kalnuose Pietų Europoje, pasitaiko pamatyti kokį senuką, sėdintį savo trobelės tarpdury ir pučiantį valtorną. Juk to negali palyginti su Bachu, kad ir koks Bachas būtų didingas, jis neturi jokio šanso prieš tą valtorną, aidinčią tarp kalnų. Ar jei eini pro griuvėsius kur nors Bosnijoje ir tarp nuolaužų mažas berniukas pučia lūpinę armonikėlę. Įspūdžiui sustiprinti neišeina pritaikyti Bethoveną. Viena nuo kito reikia atskirti, bet tuo pat metu stengtis, kad kultūrinis menas ir muzika kuo daugiau perimtų iš tos lūpinės armonikėlės, kad ta muzika neprapultų, ta technika ir tobulumas. Kitaip galiausiai girdėsi tik tai, ką žinai, nebeliks nieko natūralaus.
“Pele, Pele!”
Šiek tiek nukrypsiu. Ką veikė tavo tėvai?
Tėtis buvo Vesteroso miesto architektas. Mama mokėsi mokytojų seminarijoje, bet mokytoja pabuvo labai neilgai, nes tapo namų šeimininke. Beje, ji mirė čia, Vidaro klinikoje. Niekas neatkreipė dėmesio, kad ji neturėjo nieko bendro su antroposofija. Kadangi su antroposofija buvau susijęs aš, visi manė, kad ir ji turėtų būti. Aštuonerius metus ji pragyveno beveik akla ir kurčia, ir vis tik nepasidarė nei įnoringa, nei paniurusi. Vienas mano pažįstamas pasakojo, kaip sykį vidury nakties ėjo vienu iš Klinikos koridorių. Staiga nakties tyloje pasigirdo balsas, tai mano mama sėdėdama tamsoje deklamavo Gėtę, o gal Tegnerį. Ji mokėjo neįtikėtinai daug psalmių. “Pele, Pele [E.K. Mažybinė vardo Peras forma]”, – tarė ji man sykį, – “tu mokytojas, išmokyk savo vaikus. Jie turi išmokti kuo daugiau eilėraščių, kiek tik įmanoma. Kad jiems nors kas liktų, kai viskas nutyla ir pasilieki vienišas. Supranti, tada beveik nieko daugiau ir nereikia.” Ir štai ji sėdėjo tamsoje ir vieną po kito deklamavo posmus apie angelus ir ateitį.
Antroposofija pasirodo pati
Perai, karts nuo karto man pasitaiko sutikti žmonių, nerimaujančių dėl antroposofijos vystymosi, ar gali ką dėl to pasakyti?
Žiūriu į tai ramiai, visi judėjimai pereina fundamentalizmo [E.K. Fundamentalizmas: religinio dogmatizmo atmaina – apima religines sroves, kurios skelbia, kad įsigalėjusi dogmatika nekintama] fazes. Susiformuoja tarsi pagrindinė srovė, kuri gali imti atrodyti šiek tiek ankštoka, absoliutistinė ir skurdi. Tai lengva suprasti pažvelgus į situaciją iš istorinės perspektyvos, tokia laikysena – tarsi savisauga. Tačiau neišvengiamai kyla diskusijų apie tai, kas iš tiesų ateina iš antroposofijos, o kas iš šono, periferijos.
Esama svarbių modernių sąvokų, pvz., periferinis centras. Šiais laikais nebegalima tikėtis, kad visos idėjos sklis iš vieno centro, pavyzdžiui, Dornacho, ar panašiai. Šiais laikais jau randasi periferinių centrų, kurie turi bendradarbiauti, tada įvyksta įdomių dalykų. Judėjimas tampa socialiai lankstesnis ir jo nebegalima valdyti iš vidaus. Kai priešinamasi šiems procesams ir mėginama kontroliuoti tai, kas reiškiasi natūraliai, būtent tada gimsta fundamentalizmas.
Mūsų laikais antroposofija grįžta į ištakas, bet tai procesas, įtakojamas iš išorės. Ir tuo pačiu metu yra žmonių, sėdinčių viduryje ir manančių, kad gali šį procesą atpažinti, besižvalgančių į knygas ar kažkokias tradicijas. Bet šį sykį procesas nekyla iš knygų, bet iš pasaulio, todėl jo neįmanoma atpažinti, todėl antroposofijoje kyla konfliktų. Galim manyti, kad šie procesai yra visiškai kitokie, bet tai yra besiveržianti antroposofija. Ir tai liūdina.
Ką turi omenyje?
Nes antroposofija yra didi, plati ir atvira, bet ji negali teikti pasauliui impulsų. Antroposofija gali suvokti visus impulsus, jei ją priimsime rimtai, ji gali tapti šerdimi, antroposofijos būtų galima klausti, kurlink mes judame, kokie mes esame. Štai tokie mes esame, galėtume atsakyti. Bet mes mėginame valdyti ir nustatinėti, ir nepastebime, kad judėjimas už taiką ir ekologinis judėjimas kyla visai iš kitur. Ne antroposofijoje kilo didžiosios idėjos, bet mes galėtume padėti jas suprasti, pakreipti tinkama linkme. Štai čia mūsų didysis pranašumas. Tačiau mes juo nesinaudojame, o visą laiką mėginame demonstruoti, ką patys išradome.
Esi girdėjęs apie tą tendenciją, kurią Štaineris vadina visų karu prieš visus, ji reiškiasi ne tik kaip priešiškumas. Abejingumas yra kur kas efektyvesnė skaldomoji jėga: atsiskiriama, laikomasi atskirai, susilaikoma nuo mainų, spjaunama į kitus.
Ateities idealas yra bendradarbiauti su savo priešingybe, su tuo, kas tau svetima. Tolerancija yra pasenusi kategorija ir dažnai konvertuojasi į abejingumą. Tai yra blogai, tam įveikti reikti neįtikėtinų pastangų.
Mats Ahlberg
BALDER Nr. 3. 2007
Iš švedų kalbos vertė * Elena Kosaitė
SŪLVIKO MOKYKLA
Žaidimas, menas, bendravimas, žinios
Sūlviko mokykla yra privati Valdorfo pakraipos mokykla. Darbas mokykloje remiasi antroposofinio mokymo apie dvasingumą pedagogine idėja, Valdorfo pedagogika. Sūlviko mokykloje yra pradinės 1-9 klasės, dirbančios pagal Valdorfo kursų planą, ir gimnazija, 10-12 klasės su specialia estetikos programa.
Valdorfo pedagogai remiasi visapusišku požiūriu į žmogų. Jie mato vaikus kaip mąstančius, jaučiančius ir trokštančius tobulėti žmones. Šiuo požiūriu pagrįstas pedagoginis darbas klasėse. Valdorfo pedagogikai būdinga, kad dalykai dėstomi 3-5 savaičių periodais ir daug dėmesio skiriama menui ir amatams. Mokykloje taikoma Projekt Charlie narkotikų prevencijos programa ir vaikams bei jaunuoliams padedama atsikratyti narkotikų.
Menas
Vaikai dainuoja, groja, tapo, piešia, šoka, kalba ir užsiima vaidyba bei euritmija. Meno temas kūrybiškai formuoja mokytojas. Meno pratybose tobulėja vaiko pojūčiai ir jausmai, o su tuo – sugebėjimas suprasti ir įvertinti. Kurdamas vaikas patiria susivienijimo su medžiaga ir jos transformavimo džiaugsmą.
Bendravimas
Ryšys atsiranda tada, kai mes, suaugusieji, nemanome, kad vaikai yra varginantys ar kelia rūpesčių. Mes dirbame su tais sunkumais, kuriuos patys nešamės per gyvenimą, kitaip šie sunkumai nusės kaip kliūtis tarp mūsų ir vaikų.
Jei sugebėsim susitvarkyti su vidiniais konfliktais, kurių mums kyla todėl, kad vaikai paprasčiausiai yra tokie, kokie yra, mums galbūt pavyks išsivaduoti iš noro juos keisti. Tada, tik tada vaikai pagaliau pasijus suprasti.
Mūsų pačių darbas su savimi ir iš to kylantis pasitikėjimu grįstas ryšys su vaikais sukuria saugumą, leidžiantį kiekvienam vaikui augti ir keistis savu tempu ir pagal savo brandą.
Žaidimas
Nuoširdus žaidimas yra kūrybingas ir bendras. Kai žaidžiam iš širdies, nebelieka jokių “laimėti-pralaimėti”, “gerai-blogai”. Tada žaidimas išlaisvina, o žaidžiantysis atsiduoda žaidimui visa siela. Laisvai ir kūrybiškai žaisdami mes noriai mokomės ir be prievartos bei baimės priimame žinias. Rungtyniauti, lavintis ir stengtis yra smagu. Atsikratyti streso, konkurencijos ir lyginimo dar smagiau. Mokykloje galima išmokti daug ir su džiaugsmu. Pirmoji sąlyga neprieštarauja antrajai. Mokykla ir vaikų darželis vis daugiau turi įtakos gerai vaiko savijautai ir gyvenimo džiaugsmo pojūčiui.
Sūlviko gimnazija
Speciali Sūlviko gimnazijos estetinė programa suteikia teisę stoti į aukštąsias mokyklas. Programa apima meno, technologijos, laisvės mokymo ir kitas būtinąsias studijas.
Menas
Dailė, muzika, judesys, šokis ir teatras. Ši programa žadina norą suteikti formą pojūčiui ir potyriams. Skatinamas įsijautimas į medžiagą, metodus ir kokybę.
Technologijos
Ši programa skatina ir padeda suprasti, kaip tobulėjo technika po to, kai žmonės ėmė domėtis šiuo fenomenu ir atrasti gamtos dėsnius.
Laisvės mokymas
Šių pamokų pagrindas – moksleivių klausimai apie politiką, svarbiausius gyvenimo momentus, filosofiją.
Be anglų kalbos, galima pasirinkti kitų užsienio kalbų.
Sūlviko mokyklos adresas:
Solvik
15391 Järna, Tel. 08/55150316, Mail: solviksskolan@telia.com