Jūratė Bratikienė
„Kiekvieno žmogaus gyvenime svarbūs visi jo gyvenimo tarpsniai. Nuo to, kaip juos pragyvename, priklauso ir mūsų ateitis“, – sako Valdorfo pedagogikos žinovė, pedagogė Rasa Lakytė.
Šiandieninė tradicinė švietimo sistema tenkina ne visus, todėl tėvai savo vaikams ieško alternatyvių ugdymo sistemų. Valdorfo pedagogika – viena tokių. Kuo ji ypatinga?
Pirmiausia, ji išskirtinė tuo, kad Valdorfo mokyklos valdyme bei sprendimų priėmime dalyvauja tiek pedagogai, tiek tėvai. Pavyzdžiui, daugybė Valdorfo mokyklų Vokietijoje yra pastatytos tėvų rankomis. Be to, šioje sistemoje daug dėmesio skiriama ne tik intelektualiniam, bet ir socialiniam ugdymui, kreipiamas dėmesys į vaiko emocijas, mokomasi bendradarbiauti, padėti vieni kitiems, o ne tarpusavyje konkuruoti.
Ugdant vaikus pagal šią sistemą, didelis dėmesys skiriamas žmogaus gyvenimo septynmečiams. Ką svarbu žinoti tėvams, auginantiems vaikus iki septynerių metų?
Vaikui iki septynerių metų svarbiausia jausti, kad pasaulis yra geras. Tačiau tai nereiškia, kad turime vaiką auginti šiltnamio sąlygomis, – tiesiog vos suklupusį mažametį visada reikia paguosti, užjausti. Jis turi jaustis saugus. Tą saugumo jausmą vaikas „nešasi“ visą gyvenimą. Iki septynerių metų mažylis gyvenimą pažįsta mėgdžiodamas, atkartodamas tai, ką mato. Didžiulį išsilavinimą vaikas įgauna vien matydamas, kaip mama tvarkosi virtuvėje, tėtis kažką meistrauja… Sklandžiam jo vystymuisi tokio naminio gyvenimo matymo ir užtenka, – papildomo intelektualinio ugdymo jam nebereikia. Įdomu tai, kad kai kurie vaikai, atėję į mokyklą, jau moka skaityti, bet elementarių gyvenimiškų įgūdžių neturi. Pavyzdžiui, ne kiekvienas moka užsirišti batus. Todėl ir Valdorfo darželiuose sukuriama naminė aplinka, o grupės yra mišrios, nes mažesnieji vaikai pamėgdžioja vyresniuosius, o didesni globoja jaunesnius. Auklėtojos su vaikais drauge nežaidžia, – jos kepa pyragus, siuvinėja, mezga, sodina gėles ir pan. Prie veiklos gali prisijungti ir vaikai.
Kodėl nėra naudinga vaikus intelektualiai ugdyti iki septynerių metų?
Tai, kas duodama nelaiku, iš anksto ir dideliais kiekiais, vaikui nėra naudinga, nes nuo per didelio žinių kiekio mažametis tiesiog „perdega“. Labai svarbu, kad vaikas visą laiką būtų truputį „alkanas“ žinių, su smalsumu lauktų kažko naujo, o ne nuo visko jau būtų pasisotinęs. Kai vaikas užduoda klausimą, nereikia skubėti iškart į jį atsakyti. Tegul jis truputį pagyvena su juo, išlaukia, pats paieško atsakymo. Tada ir tas atsakymas turės išliekamąją vertę. Jei vaikui net nespėjus atsakyti į klausimą jau brukama informacija, su žinių pertekliumi vaikas tiesiog nežino ką daryti. Tada natūralus smalsumas, kurį turi kiekvienas sveikas vaikas, yra tiesiog „uždusinamas“. Į užduotus vaiko klausimus reikia atsakyti labai tiksliai ir ne per daug išsamiai. Be to, pastebėjau, kad neretai tie vaikai, kurie anksti pradėti lavinti intelektualiai bei iki septynerių išmokę skaityti, negražiai rašo bei turi nevikrias rankas.
Žaislų perteklius vaikams taip pat nėra į naudą?
Maži vaikai turi ypatingai didelę fantaziją ir tik suaugusieji „pasirūpina“, kad ji būtų apribota. Tie visi „nuostabūs“ žaislai: lėlytės, baldeliai, plastikiniai puodeliukai, kurie taip žavi suaugusiuosius, vaikams iš tiesų nėra reikalingi. Vaikas, pasiėmęs paprastą kaladėlę, gali prisigalvoti pačių įdomiausių žaidimų. Pati prisimenu, kaip vaikystėje, ištraukusi iš plaukų šepečio šerelį, atsiguldavau per pietų miegą į lovą, užsiklodavau antklode ir po sekundės tas mažas šerelis virsdavo pačia dailiausia princese, kuri keliaudavo aplink pasaulį. Vaikų fantazija labiau vystosi, jei aplinka – pakankamai paprasta. O natūralios medžiagos suteikia didelį spektrą skirtingų pojūčių. Plastikiniai ryškiaspalviai žaislai tokio stebuklo nedaro. O štai kankorėžis, akmenukas, vilnos ar medžio gabalėlis – visiškai skirtingos ir unikalios medžiagos. Gamtoje nieko nėra identiško. Pastebėti tą įvairovę ir mokėti džiaugtis ja gamtoje bei pasaulyje – tai ir yra didelė laimė.
Sutinkate, kad mūsų tradicinėse mokyklose švietimas susiaurėjo iki pažymių ir kitokių balų vaikymosi, kuris skatina mus vis giliau veltis į beprasmiškas pasaulines varžybas?
Pirmaisiais metais mokykloje vaikui ypač svarbu išgyventi, kad jis yra priimamas besąlygiškai, o ne vertinamas. Todėl ir pažymiai nėra rašomi. Pažymys vaikui tarsi rodo, kad jis yra geras arba blogas. Valdorfo mokykloje pažymiai nerašomi iki devintos klasės.
Šioje mokykloje nuo pirmosios klasės mokomasi bendradarbiavimo, tolerancijos, pakantumo, gebėjimo bendrauti su žmogumi, kuris yra visiškai kitoks, nei tu. Galbūt nebūtina visus mėgti, tačiau reikia išmokti su visais darniai būti, nežeminant ir nesmerkiant nė vieno. Šioje mokykloje iš tiesų nėra tarpusavio konkurencijos, – daug svarbiau, kad vaikas stengtųsi dėl savęs. Tradicinėse mokyklose jau pradinėse klasėse vaikai yra vertinami. Tiesa, ne pažymiais, bet kitais simboliais – saulytėmis, debesėliais ar šypsenėlėmis. Bet juk tai yra toks pat vertinimas, tik ženkliukai kitokie. Valdorfo mokykloje atkreipiame dėmesį į tai, kad visi esame labai skirtingi, todėl ir mokymosi procese negali vaikai būti vienodi, lygiai taip pat viską gebėti. Tuo tikslu žaidžiame rangavimosi žaidimus, kur pagal įvairias savybes vaikai įsivertina, kas geriausiai skaičiuoja, bėga, piešia ir pan. Labai svarbu žinoti savo vietą klasės kontekste nekonkuruojant, taip pat – nepervertinant bei nemenkinant savęs, o siekiant daryti pažangą.
Kodėl taip svarbu, kad nuo septynerių iki keturiolikos metų vaikas jaustų, jog pasaulis yra gražus?
Nuo septynerių metų vyksta pokyčiai vaiko viduje. Vaikai tarsi pasaulį mato kitomis akimis. Grožis – tai, kas sujaudina, paliečia jausmus. Mokymosi akimirkos turi paliesti vaiko jausmus, kelti nuostabą. Kai per pamokas visa tai jie išgyvena, išmokta medžiaga ilgam išlieka jų atminty.
Tiesa, kad devynerių metų vaikas išgyvena nemenką vidinę krizę?
Tai lūžio momentas, kai vaikas išeina iš vaikystės, palieka saugų pasakų pasaulį ir pasijunta vienišas. Suaugusiųjų užduotis tada – padėti vaikui užmegzti kitokius ryšius su pasauliu. Trečiokai pas mus mokomi amatų, jiems pasakojamos Senojo Testamento istorijos, pradedant Adomo ir Ievos išvarymu iš rojaus. Tai labai atitinka jų savijautą. Pasakojama, kaip buvo apgyvendinta Žemė, kokie darbai buvo dirbami ir vaikai realiai juos dirba. Jie mokosi verpti, austi, megzti, kepti duoną… Vaikai vėl iš naujo mokosi prisijaukinti pasaulį. Dabar jau tenka patiems atsistoti ant kojų.
Dažnai tėvai su nerimu laukia paauglystės laikotarpio. Kaip šiuo metu suaugusieji gali padėti paaugliams?
Paaugliai gyvenime dažniausiai mato dvi spalvas: juodą ir baltą, todėl labai svarbu paauglystėje jiems turėti autoritetą. Svarbiausia, kad šalia būtų tikras žmogus, nebijantis pats mokytis, klysti, pripažinti savo klaidas. Paaugliai suaugusiuosius „permato“ kiaurai. Su tokio amžiaus vaikais sunku dirbti tokiems pedagogams, kurie trokšta ramaus gyvenimo, nenori būti trukdomi įvairiais klausimais, bijo peržengti savo komforto zoną. Paaugliams reikia judraus, gyvo, tobulėjimo keliu žengiančio žmogaus. Man pačiai daug įdomiau dirbti su paaugliais, nes ir iššūkių – žymiai daugiau! O Kai kartu su jais ieškai atsakymų į klausimus, bendradarbiauji, jie natūraliai tave priima ir gerbia. Tada jie tampa ir atsakingesni. Jei mažamečiui, kad jis jaustųsti saugus, būtina pasakyti, ką daryti, tai paaugliui nurodinėti tikrai kvaila. Jei su paaugliais nekovoji, jie taip pat su tavimi nekovos. Jiems tada net nėra sunku prisipažinti klydus. Taigi paauglystė gali būti vienas nuostabiausių etapų auginant vaiką.
Kokių svarbiausių vertybių vaikai jus jau išmokė ir vis dar moko?
Didžiausias atradimas dirbant su vaikais – suvokimas, kad norint padėti kitiems reikia pradėti nuo savęs. Jei klasėje įvyko konfliktas, tai pirmas žingsnis, kurį turiu padaryti – susidoroti su savo jausmais. Neišspręsi elementariausių situacijų, jei nebūsi budrus ir nemokėsi susitvarkyti su savomis emocijomis. Svarbu neužsidaryti savo rate, išeiti iš savo komforto zonos bei žinoti, kuo gyvena visas pasaulis.